Nuotr. iš redakcijos archyvo
Nuo praėjusiųjų metų rugsėjo mėnesio menų studija „Erdvė“ paskelbė rašinių konkursą „Atostogauk“ ir pakvietė jame dalyvauti 15–29 metų jaunuolius. Kūrybinis konkursas sudomino 11 jaunuolių.
Visi jų atsiųsti rašiniai, komisijos nuomone, – kūrybingi, originalūs, šilti ir gražūs.
Gruodžio mėnesį vykusiame baigiamajame konkurso renginyje apdovanoti šio konkurso prizininkai.
Be pagrindinių trijų prizinių vietų, išskirtas ir skaitytojų simpatijų prizas, arba ketvirtoji vieta.
„Santarvės“ skaitytojai kviečiami susipažinti rašiniais, kurie pripažinti geriausiais.
Ugnė KASPERAVIČIŪTĖ
Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija, II c kl.
Lietuvių kalbos mokytoja: Ona Kelpšienė
Išeiti
Atostogos man yra laikinas atodūsis po kasdienybės nenutrūkstamųjų užsiėmimų. Suvokimas, kad šiandien tavęs neslėgs pareigos, atpalaiduoja įtemptus nervus.
Laisvės sąvoka yra nuostabi: „Subjekto galimybė nevaržomai, savo nuožiūra elgtis bei veikti“. Kokia bebūčiau objektyviai nepriklausoma, niekados nejaučiau tos euforijos, kurios siekiu. Aš siekiu laimės, kurią pajausčiau, pamačiusi tolimą horizontą už pigmentuotų vasaros laukų. Aš siekiu pamatyti tokį dangų, kokiam man nepakaktų dviejų akių apžvelgti viso žydrojo kupolo. Aš siekiu sąmoningo atgimimo, vakare įkvėpusi šalto aromatingo oro. Aš noriu mesti savo kasdienybę. Aš noriu laisvės ekstazės.
Šią vasarą buvau pasiryžusi išeiti iš savo komforto zonos ir žengti, kur tik akys veda. Eiti į tokias vietas, kurios man primintų laisvės pojūtį. Mano buvimas lauke, viešumoje, einant palei kelią šimtų vairuojančių žmonių akivaizdoje, sukėlė daug gėdos. Nepaisydama to, kad pati supratau, jog visi šie žmonės mane matys tik kelias sekundes važiuodami tolyn, aš vis tiek netikėjau savo anonimiškumu. Man pritrūksta oro, kai negaunu šanso kiekvienam individualiai paaiškinti, kodėl vaikštau viena pati palei autostradą su šienu išveltais plaukais ir su išrautomis ramunėmis kuprinės kišenėje. Aš jiems visiems noriu paaiškinti, kokia aš buvau laiminga, kai ant mano rankovės nusileido boružė. Aš noriu jiems visiems paaiškinti, kiek aš juokiausi, kai, beeidama pro aukštų javų laukus, parkritau pamačiusi bėgantį driežą. Aš noriu visiems paaiškinti, kaip greitai aš bėgau, kai tolumoje pamačiau žolyną, kur galėjau išsitempti ir gulėti iki tol, kol saulė nukaitins veidą. Aš negaliu paaiškinti, kaip nerealu yra pamatyti tuos pačius debesis lauke, kuriuos mačiau namuose, žiūrėdama pro langą akimis, pilnomis ašarų, geisdama mažai tikėtinų būsimų kelionių.
Atsimenu savo pirmąją pievą, kurią iš tiesų suradau netyčia, beieškodama kitokio pasivaikščiojimo taško. Atrodo, tarsi būčiau ten atėjusi tobulu laiku: dangus neužtemęs, saulė spigina į akis, vėjas vėsina, o šieno kvapas svaigina nenusakomai ryškiai. Mano apsiribojimai nutrūko nuo manęs, visa gėda dingo. Mečiau kuprinę, mečiau slegiantį nerimą ir bėgau kaip maniakas. Veidu kritau į žolyną ir pragulėjau kokią minutę, visiškai protiškai ir dvasiškai atsijungusi nuo aplinkybių ir minčių. Numiriau minutei. Pati netikėjau, kad pasiekiau šį troškimą. Aš netikėjau, kad akimirksnį pajutau tikrą laimę.
Kiekvienas naujas žygis man giedrino akis. Kiekvienas kvailas atsiklaupimas ant žolės man atpalaidavo sustingusius kaulus. Įkaitęs kelio asfaltas man nuolatos kalbėjo, kad aš dar neparkritau iš nuovargio ir kiek ištvermės iš tiesų turiu. Visi atsirėmimai į tilto turėklus man leido matyti savo atspindį vandenyje – atspindį, kuris paranojiškai nežvelgė į mane kaip kiekvienas atspindys namų veidrodyje. Kiekvienas nuskintas žiedas, kuris rado vietą mano plaukuose, suteikė mano išbalusiam veidui spalvos. Visi apleisti namai ir daržinės žadino nostalgiją – ilgėjimąsi to, kas niekados neįvyko. Bet kažkaip buvo įrašyti manyje kaip matrica. Visi šitie kvaili dalykai: kvailos patirtys, kvaili atradimai, kvaili nuovargiai, kvailos kiekvieno estetiško vaizdelio fotografijos – visa tai taip kvaila. Koks mano amžiaus žmogus norėtų kiauras dienas praleisti laukuose išteptu veidu ir nudaužytomis kojomis? Koks žmogus rinktųsi betikslius vienišus žygius, užuot linksminęsis su draugais mieste? Koks žmogus rinktųsi tylų spoksojimą į mirguliuojančius ąžuolo lapus vietoj gilaus juoko su numylėtais žmonėmis? Koks žmogus? Toks žmogus, kuris lietų ašaras, prakaitą ir kraują, kad pagaliau galėtų pasiekti tai, kas pasivaideno sapnuose. Toks žmogus, kuris mestų visą gyvenimą ir visus mylimuosius žmonės, kad galėtų pasilikti rojaus interpretacijoje. Gal palūžęs žmogus, kuris mato pabėgimą kaip vienintelę galimybę prisiliesti prie laimės.
Bet iš kur aš parsitempiau šitą keistą atostoginį užsiėmimą? Kodėl aš jaučiu, kad klajojimas po kaimus pragiedrins mano dienas? Manau, kad visa tai išsirutuliojo jau ankstyvoje vaikystėje. Nuo pat kūdikystės aš buvau vežiojama iš vieno Europos galo iki kito, plačiai atmerktomis akimis stebėjau vaizdus už mašinos lango. Trūkčiojantys žvilgsniai, nespėję prilipti ant greitai pralekiančių medžių ir tolstančių debesų. Įvairūs vaikiški pasamprotavimai mane intrigavo: kodėl mūsų mašinai taip greitai važiuojant, saulė vis tiek nepajuda iš vietos? Ar tie pulkai paukščių bando mus pagauti?
O metams bėgant, aš tuos pačius Alpių kalnus ir kalvas mačiau kiekvieną kartą vis kitaip. Būdama ketverių metų aš galbūt nesuvokiau, koks rojus randasi po mano kojomis. Būdama septynerių, aš gal nesusiprotėjau, kad šitokio šviežio oro nerasiu daugiau niekur kitur. Būdama trylikos, galbūt nepakankamai vertinau tai, kad Dievas man leido pamatyti tokius beprotiškai gražius kalnus. Būdama keturiolikos, aš nežinojau, kad kitais metais man reiks likti namuose visą vasarą. Ir štai tokia metinė rutina, šeimyninė tradicija buvo sulaužyta ir aš, nepripratusi prie tuštybės, pati truputį palūžau. Nekantriai laukiau žiemos ir mokslų metų pabaigos, kad pagaliau vėl galėčiau kristi į mašinos sėdynę ir rašyti į išteptą sąsiuvinį, kaip jaučiuosi, laukdama būsimos kelionės nenuspėjamumų. Laukiau, kol vėl galėsiu pajausti kontrastingumą tarp šaltosios šeštos valandos ryto, deginančios dienos, vėstančio vakaro ir ledinės nakties orų.
Buvo labai gaila sužinojus, kad nebegalėsiu apsigobus savo megztiniu stovėti tamsoje, netoli gatvinių žibintų, girdėdama degalinės šviesų dūzgimą. Buvo sunku susitaikyti su tuo, kad šiais metais negrįšiu namo su pilnomis saujomis kraštovaizdžio nuotraukų ir prisiminimų. Mane gniaužė melancholija, kad šiais metais man nepavyks būti toli nuo namų, toli nuo įprastų ir atsibodusių aplinkybių. Aš save įtikinau, kad šie metai bus išmesti į šiukšlinę.
Vien dėl tokio paprasto sielvarto man buvo sunku išeiti į lauką, nes aš galvojau, kad turiu „ribas“. Aš nemačiau prasmės išeiti, nes jau viską savo miestelyje mačiau, mano žingsniai nudažė visus šaligatvius. Bet po keleto pasivažinėjimų po rajono apylinkes aš dar vieną kartą pamačiau tuos lekiančius laukus pro mašinos langą. Ir saulės spindulių tviskėjimas šaukė mano vardą. Žinojau, kad reikia mesti savo nenuolaidumą ir improvizuoti susiklosčiusią situaciją.
„O kas man neleidžia eiti toliau?“ Šitų žodžių aidas mane privertė susikrauti savo daiktus ir eiti pro duris.
„O kur aš einu?“ – mane kiekvieną kartą juokino mano nesusivokimas, ko aš ieškau. Bet kaip yra smagu rasti tai, ko nesitikėjai. Visa keliavimo prasmė yra surasti kažką naujo, patirti kažką nepatirto, matyti skirtingus dangaus atspalvius, įkvėpti viską su pasitenkinimu. Man patinka laikinai pamiršti pasikartojančius įvykius ir atrasti kažką…
Atostogos turi būti laikinas atodūsis po kasdienybės nenutrūkstamųjų užsiėmimų. ,,Atostogauk“.
