Pristatyta nauja knyga, įdomi ir svarbi mūsų krašto žmonėms

Knygos autorius Vincas Ramanauskas (centre) drauge su sūnumi Vytautu ir Laima Skabickiene.

Trečiadienio pavakarę Mažeikių muziejuje susirinko būrys buvusių ir esamų Purplių, Mažeikių miesto gyventojų ir šiaip žmonių, neabejingų istorijai, etninei kultūrai.
Proga susirinkti muziejuje buvo neeilinė – čia pristatyta Vinco Ramanausko prisiminimų knyga „Iš praeities pariestinių“.

Svarbu suspėti laiku

Kaip pradėdamas pristatymą sakė muziejaus direktorius Vaidotas Balzeris, kiekvienas žmogus turi savo, savo šeimos, giminės istoriją ir su ja keliaujame per laikmečius – per sunkius, per protarpiais lengvus, pilnus džiaugsmo, o kartais skausmo.

„Kiekvienas džiaugiamės galėdami išgirsti savo tėvų, senelių atmintyje saugomus prisiminimus. Ateina laikas, kai ir patys pradedame jais dalytis su savo artimaisiais. Bėda, kad prisiminimai dyla. Tikriausiai nė vienas ir ne kartą sau pagalvojame, kaip būtų smagu tuos prisiminimus užrašyti. Bet kaip Vytautas pratarmėje rašo: visi lekiame, skubame ir neturime laiko atsigręžti atgal. O jei ir atsigręžiame, jau ir nebėra ko paklausti tų dalykų, kuriuos taip norėtųsi užrašyti“, – kalbėjo muziejaus direktorius.

Pasak jo, užrašyti ir knyga tapę prisiminimai šiandien yra tapę vienu iš retesnių leidinių. Tačiau toks leidinys yra svarbus ne tik autoriaus šeimai, giminaičiams, bet ir plačiajai visuomenei.

Prisiminimus užrašinėjo prieš 25 metus

Muziejininkas Vytautas Ramanauskas yra tas žmogus, kuris prieš 25 metus savo tėtį Vincą Ramanauską paragino, padrąsino prisiminimus suguldyti į sąsiuvinius.

„Buvo laikas, kai abu su tėveliu dirbome muziejuje. Tėvelis buvo sargas. Jis, būdavo, ištisai skaitydavo visokias knygas. Tai aš sakiau: kad būtų kokia nauda, reikėtų ką nors parašyti. O tėvelis kalbėdavo, kad ką jis čia galėtų parašyti, juk gyvenimas buvo ir tiek. Tuo laiku, kai prieš ketvirtį amžiaus tėtis rašė prisiminimus, buvo nemažai žmonių, kurie prisiminė Antrąjį pasaulinį karą, Smetonos laikus.

Bet va, laikas bėga, o su laiku žmonės išeina… Tų, kurie papasakotų apie tai, kas, kaip buvo, lieka vis mažiau“, – pasakojo knygos autoriaus sūnus.

Įsigijus knygą, buvo galima gauti ir jos autoriaus autografą.

Buvo surengę nuotraukų parodų

Vytautas ir Vincas Ramanauskai daugiau išeiti į viešumą (drauge dainuoti, surengti ir pristatyti nuotraukų parodas) pradėjo tuomet, prieš dešimtmetį, kai Vincui Ramanauskui suėjo 80 metų. Dabar, kai Vincas jau pradėjo savo gyvenimo dešimtąją dešimtį, jo prisiminimai nugulė į knygą.

„Tėvelio amžius garbingas, bet jam gyvenime dar visko norisi. Jis dar turi labai daug gyvenimo smalsumo, gyvenimo džiaugsmo. O kas per visą gyvenimą nepasikeitė – tai jo balsas“, – pasakojo V. Ramanauskas.
Knygos pristatymo metu nuskambėjo kelios sūnaus ir tėvo duetu atliekamos dainos.

Jaudinasi dėl necenzūrinių žodžių

Prisiminimų autorius išreiškė nuogąstavimų dėl to, kad knygoje yra šiek tiek necenzūrinių žodžių.
Tačiau tokiam nusiteikimui paprieštaravo lituanistė Laima Skabickienė, redagavusi knygą „Iš praeities pariestinių“.
Pasak jos, šiandieninė kalba yra „numelioruota“ iki tokio dirbtinumo, kad nebeliko kalbos natūralumo, gyvumo.

„Vinco knygoje natūralus, šnekamasis stilius yra įspaudžiamas į folklorinės atminties žanrą. O folklorinės atminties pasakojimuose nieko negalima ištrinti. To mane yra išmokiusi profesorė Bronė Stundžienė. Todėl Vinco tekstus su visais ten esančiais žodžiais drąsiai skaitydavau ir laimindavau“, – kalbėjo lituanistė.

Pasakojimai grąžina į praeitį

Literatūrologai dienoraščius, atsiminimus, autobiografijas, laiškus, kelionių aprašymus, namų albumus ir kai kuriuos kitus su visomis šiomis sritimis susijusius tekstus (pvz., testamentus), atsiradusius privačioje aplinkoje ir rašytus dažniausiai pirmuoju asmeniu, priskiria egodokumentikos žanrui. V. Ramanausko „Iš praeities pariestinių“ – būtent egodokumentikos žanro knyga.
Pasak L. Skabickienės, kiekviename žmoguje yra giliai užkoduota kolektyvinė pasąmonė. Tereikia tik kokio nors „degtuko trykštelėjimo“ ir mes save, tą žmogų iš anų laikų, atpažįstame. Vinco knyga „Iš praeities pariestinių“ ir yra tas degtukas, tas kodas.

Trys Ramanauskų kartos: tėvas Vincas Ramanauskas, sūnus Vytautas Ramanauskas ir anūkas Džiugas Ramanauskas.

„Skleidi lapą po lapo, skaitai ir atpažįsti save: žemaitį, purpliškį, vyrai atpažįsta vyriškąją savimonę. Tokie tekstai per situacijas, detales, per paprasčiausią akies mirktelėjimą mus „įtupdo“, sugrąžina į tai, kas buvo, pažadina tai, kas jau yra seniai užmiršta, atrodo, ištrinta. Staiga ištinka situacija, o tu iš kažkur, kažkaip žinai, kaip elgtis. Taip, kaip ir vaikystėje girdėtos, skaitytos pasakos. Jos padeda mums gyventi“, – kalbėjo L. Skabickienė.

Tekstams skaityti reikia susikaupimo

Pasak knygą redagavusios lituanistės, V. Ramanausko pasakojimas yra egzistenciškai ramus. Papasakoti apie mirtį, netektis, išsiskyrimus, baisybes ramiai, be „svaidymosi“, be nereikalingų emocijų, gali žmonės, kurie per gyvenimą suvalgė ne vieną pūdą druskos.

„Bet šiaip jau knygoje emocijų tikrai yra. Džiaugsmo, nusivylimo ir kitokių. O kaip be emocijų?
Autoriaus šnekėjimas įtraukia skaitytoją į įvykius, į reiškinius. Įtraukia stilistika. Vincas pasakoja labai smulkiai, detaliai. O šiandien skaitytojas yra pratinamas prie „trupininės“ literatūros. O štai čia skaitytojas priverstas susikaupti. Literatūrologijoje tas smulkus, detalus pasakojimas irgi turi savo pavadinimą. Tai homeriškasis pasakojimas. Paėmę į rankas tekstus, pakliūvame į tokį smulkmenišką aprašymą, iš kurio susikuria vaizdas“, – akcentavo L. Skabickienė.

Prisiminimui – pristatyme dalyvavusių Vinco Ramanausko artimųjų, giminaičių nuotrauka.

Ji pridūrė, kad susitikti su panašiais tekstais jai nebuvo naujiena, tačiau sunkumų redaguojant vis tiek pasitaikė.
„Laikau didele garbe prisiliesti prie Vinco Ramanausko tekstų“, – apibendrino lituanistė.

Džiaugėsi, kad tokia knyga išleista

Knygos autoriaus sūnus Vytautas sakė, kad jam keturiuose sąsiuviniuose surašyti tėvo atsiminimai patiko. Tačiau sūnaus nuomonė gali būti ir subjektyvi. Todėl, norėdamas sužinoti, kaip visa tai atrodo literatūrą išmanančiam žmogui, jis rankraščius parodė L. Skabickienei. Kai ji patvirtino, kad tekstai geri, kad juos verta sudėti į knygą, prasidėjo organizaciniai reikalai.
Muziejininkas rašė projektą, pagal kurį Mažeikių rajono savivaldybė skyrė dalį pinigų knygai išleisti, finansiškai prisidėjo giminės.

Dalis žmonių, trečiadienio pavakarę susirinkusių į knygos pristatymą, ją jau buvo skaitę ir dėkojo autoriui arba perdavė savo tėvų, šakninių purpliškių, padėkas už tai, kad šia atsiminimų knyga sugrąžino į praeitį, atvėrė linksmiausius, gražiausius nutikimus ir suteikė gerų emocijų.
„Jaukus, žemaitiškas, atviras, linksmas ir dainingas Vinco Ramanausko knygos pristatymas Mažeikių muziejuje. Esu įsitikinusi, kad visi, šią popietę buvę kartu, sveikinę nepaprastos atsiminimų knygos kūrėjus, džiaugiasi ypatingu vakaru ir dovana skaitytojams – nauja gyvenimiškų kaimo, giminės, šeimos istorijų, asmeninių patyrimų, išgyvenimų ir prisiminimų knyga. Ačiū! Knieti be jokio atidėliojimo kibti skaityti“, – po pristatymo mintimis socialiniame tinkle „Facebook“ dalijosi Renavo dvaro sodybos muziejininkė Nomeda Vėlavičienė.
Algirdo VILKO nuotr.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto