Nuo šio pavasario tarp Regioninės Mažeikių ligoninės darbuotojų – medicinos mokslų daktaras, profesorius Kęstutis Rimaitis.
Iš Kauno į Mažeikių ligoninę budėti atvykstantis anesteziologas-reanimatologas yra Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Anesteziologijos klinikos profesorius, LSMU ligoninės Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos gydytojas, kitaip tariant, medikas, kuris geba derinti ir mokslinę veiklą, ir praktiką.
MOKSLININKAS IR PRAKTIKAS
55-erių metų K. Rimaitis yra šešių vadovėlių bendraautorius, paskelbęs beveik 130 mokslinių publikacijų, jis vadovauja Anesteziologijos rezidentūros studijų „Akušerinė anesteziologija“ ciklui, yra LSMU doktorantūros studijų programos „Anestezija ir analgezija akušerijoje ir ginekologijoje“ koordinatorius. Profesorius nuolat bendradarbiauja su tarptautiniais medicinos mokslo leidiniais, yra jų redakcinių kolegijų narys arba koordinatorius, jam tenka vadovauti įvairiems moksliniams tyrimams, dalyvauti įgyvendinant tarptautinius projektus. Kaip gydytojas klinicistas K. Rimaitis yra yra stažavęsis Prancūzijos, Austrijos, Vokietijos, Švedijos, Jungtinės Karalystės ir kitų Europos šalių ligoninėse.
Su profesoriumi K. Rimaičiu kalbėjomės gegužės savaitgalį – po jo budėjimo Regioninėje Mažeikių ligoninėje.
LĖMĖ REKOMENDACIJOS, SMALSUMAS IR KARANTINAS
– Manau, būtina paklausti: kaip Kauno klinikų medikas, universiteto profesorius atsidūrė Mažeikiuose? Esu tikra, kad šiandien provincijos ligoninėse profesorių rastume mažai arba išvis nerastume.
– Trisdešimt metų dirbu Kauno klinikose, vienoje darbo vietoje. Po tokio pastovaus darbo man įdomu, kas vyksta aplinkui. Pastūmėjo ir karantinas. Iki tol buvo įprasta važinėti – su paskaitomis, mokymais, projektais. Pagal projektinę veiklą teko dirbti Azerbaidžane, centrinėje Azijoje, paskutinį dešimtmetį akušerinės anesteziologijos tematika koordinavau kursus, skaičiau paskaitas Tadžikistane, Uzbekijoje, Kirgizijoje, Tadžikijoje. Skaičiau pranešimus Lietuvos, Baltijos šalių ir Europos bei pasaulio kongresuose, daugiau nei 20-yje pasaulio šalių, toliausias toks renginys vyko Pietų Afrikos Respublikoje.
Ir staiga – nieko. Liko tik darbas – namai, namai – darbas. Ir laisvadienių daugiau atsirado.
O Mažeikius „surado“ mano studentai. Vis vienas kitas atvažiuodavo po internatūros, rezidentūros ir pasakodavo apie Mažeikių ligoninę. Gerai, teigiamai pasakodavo. Tad vienam, kitam ir prasitariau, kad būtų įdomu pasižiūrėti, kas tuose Mažeikiuose vyksta. Žinia pasiekė jūsų ligoninę, sulaukiau skambučio iš Mažeikių, po to susitikome su direktoriumi, pasikalbėjome. Šeima pritarė tokiam sprendimui. Mano artimieji žino, kad aš mėgstu iššūkius.
Visas rašinys – „Santarvės“ laikraštyje.
