Projektas „Pažinti, saugoti, ginti“: skaitytojų nuomonė

Šiandien leidžiame paskutinį šių metų „Santarvės“ priedo „Pažinti, saugoti, ginti“ numerį.
Pasidomėjome, kaip jį vertina mūsų laikraščio skaitytojai, kas labiausiai patraukė jų dėmesį ir kas galėtų būti tęsiama kituose projektuose.

Gedvyga PETRAUSKIENĖ:
Visada atrodo, kad kitur geriau, skundžiamės, kad esame provincija. O kiek visko mūsų krašte yra! Projektas „Pažinti, saugoti, ginti“ – ir įdomus, ir reikalingas. Žmonės neilgaamžiai, istorija išeina kartu su jais. Todėl „Santarvės“ laikraščio priedas prikelia išgyventą istoriją, apie kurią dar papasakoja gyvi liudininkai.

Visada skaitau apie tremtį, sovietmečio negandas išgyvenusius žmones. Nors jų nepažįstu, bet man yra įdomios, jaudinančios jų patirtys. Visada džiaugiuosi mūsų jaunimu – šauliais, ateitininkais ir šiaip mokiniais, kurie tvarko kapus, organizuoja žygius, rūpinasi, kad istorija nebūtų pamiršta. Tai – geriausias patriotinis auklėjimas.
Gerai, kad priede apžvelgiami kultūros renginiai, projektai, rašoma apie dailininkus, Skrajojamojo teatro aktorius, praeities asmenybes ir dabar kuriančius žmones.

Pati retkarčiais parašau, todėl man įdomus skyrelis „Kalbos įdomybės ir klaidos“. Praverčia patarimai apie kalbos taisyklingumą, kalbos turtus. Tai skatina ir pačiai rašant ieškoti tinkamiausio žodžio. Patraukia cituojami iškilių kalbininkų pasakymai ir pamokymai. Kartais ir pati susirandu patikusius šaltinius.

Genovaitė VANAGIENĖ:
Kiek pamenu, rajoninis laikraštis – kad ir kokį pavadinimą bei kokiu laikmečiu jis turėjo – visada buvo greta mano gyvenimo. Anksčiau jį prenumeruodavo ir skaitydavo mano tėvai, o dabar jau ir mano šeima neįsivaizduoja, kaip galėtų apsieiti be rajoninio laikraščio.

Laikraštį „Santarvė“ penktadieniais visada pradedu skaityti nuo priedo „Pažinti, saugoti, ginti“. Jis man ypač svarbus, nes domiuosi kraštotyra ir istorija. Būtent apie tai šiame priede ir rašoma: mūsų rajono bei kaimų istorinę praeitį, žmonių likimus, jų išgyvenimus, patirtis, džiaugsmus ir skausmus.

Skaitydama šiuos pasakojimus jaučiuosi tarsi prisiliečianti prie savo krašto sielos.
Su dideliu malonumu skaitau istoriko Povilo Šverebo ir Genoveitos Gricienės straipsnius – jie išsiskiria nuoširdumu, gilumu ir pagarba mūsų krašto istorijai.

Šis priedas ne tik praturtina žiniomis, bet ir prikelia prisiminimus, skatina susimąstyti apie tai, kas esame ir iš kur atėjome. Tai priedas, padedantis pažinti, saugoti ir ginti tai, kas brangiausia – mūsų krašto istoriją ir žmonių atmintį.

Jonas GLODENIS:
Daug metų nuogąstaujam – išnyks popierinė spauda. Ir pats nuo kitų metų planuoju pereiti prie skaitmeninės rajoninio laikraščio prenumeratos. Bet tikiu, kad nei popierinės knygos, nei popieriniai laikraščiai dar greit nenunyks, o gal ir visada bus žmonių, kuriems reikės apčiuopiamo daikto. Tik tai, manau, brangiai kainuos. Bus prabangos prekė.

Jeigu nuo informacijos internete gali apsvaigti galva, tai apie savo rajoną lengviausia, patikimiausia skaityti rajoniniame laikraštyje. Jeigu žmogus sako, kad ten nėra ko skaityti, vadinasi, tiek ir tepavarto, tiek ir tepaskaito.
Man patinka abu savaitės numeriai. Kai randi „Vakarų Lietuvą“, nusistebi, kiek daug įdomių renginių, kiek daug įdomių žmonių gyvena mūsų Žemaitijos krašte.

Kaip istorikui man svarbu pažiūrėti, kas spausdinama apie senesnius laikus. Penktadienio numeris ir pagal storumą solidesnis.
Atrodo, kad visą amžių gyvendamas Mažeikiuose lyg ir turėčiau žinoti, bet visada randu kuo nustebti skaitydamas priedą „Pažinti, saugoti, ginti“. Malonu žiūrėti į senas nuotraukas, kur pagarbiai susėdę Smetonos laikų žmonės. Ilgai vyravo nuomonė: nieko įdomaus Mažeikiuose nėra. O, pasirodo, dar ir kiek yra! Aišku, būtų smagu, kad ir mes, skaitantys laikraštį, brūkšteltume straipsnelį, kad ir apie aplankytus įdomius kraštus…
Linkiu „Santarvei“ ir toliau saugoti, ginti ir budėti prie spausdinto žodžio.

Ona DAUBARIENĖ:
„Santarvė“ – tai laikraštis, kur visi randa visko pagal poreikį. Rajono laikraštis ir turi būti paprastas, aktualus visiems mažeikiškiams. Mielai skaitau apie tai, kas vyksta rajone, naudingus patarimus, patinka priedas „Pažinti, saugoti, ginti“. Visada su vyru paskaitome apie Sedą ir sediškius, apie istoriją.

Nusistebime, kaip žmonėms svarbios jų šaknys. Nors kaimų nebėra, bet priede rašoma apie buvusių kaimynų susiėjimus. Iš nuotraukų atpažįstame ir žmones. Kartais atpažįstame koplytstulpius, kryžius, turinčius savą istoriją. Įdomu skaityti Genoveitos Gricienės pakalbintų žmonių prisiminimus.

Paieškau penktadienio priede ir skyrelio apie kalbą. Mane labiau domina informacija apie kalbos taisyklingumą, ką vartoti, ko vengti. Skaitau ir apie kalbos įdomybes, ypač apie naujų žodžių atsiradimą, kalbininkų išmonę. Patinka, kad įdomi informacija neįsprausta į kokius nors rėmus, nėra kokios nors tvarkos. Tiesiog nežinai, ko laukti – tai ir intriguoja.

Loreta MONKEVIČIŪTĖ:
Sedos miesto bibliotekoje dirbu nuo 2011 metų. „Santarvė“ visada buvo prenumeruojama mūsų bibliotekos skaitytojams. Šis laikraštis labai domina bibliotekos lankytojus, pradedant nuo pirmojo puslapio, iki paskutinio. Daugelis labai vertina „Santarvės“ kultūrinius priedus.

Ir šiemet priede „Pažinti, saugoti, ginti“ radome daug informacijos apie Sedą.
Bibliotekos darbuotojos laikraštį visada perverčia pirmos, nes turime įvesti jį į sistemą. Pirmiausia skaitome antraštes, visada ieškome straipsnių, kuriuose minima Seda, aplinkiniai kaimai. Tokius straipsnius trumpai aprašome kortelėse ir dedame į kraštotyros kartoteką.

Mūsų rajono laikraštis labai reikalingas, nes yra vienintelis visame rajone.
Vyresnio amžiaus skaitytojai gal neišgali jo užsiprenumeruoti, bet visada randa jį bibliotekoje. Duodame parsinešti ir į namus. Tokiems žmonėms sunkiau informacijos susirasti internete, tai pagrindines rajono naujienas sužino tik iš „Santarvės“.

Šį laikraštį prisimenu nuo mažens. Tėveliai visada tik jį ir sakydavosi be jokios pertraukos, kitus laikraščius pakeisdavo kas pusmetį, kas tris mėnesius, bet „Santarvė“ – visada tik metams.
Laikraščio skaitytojams palinkėčiau bent jau šį laikraštį užsisakyti, nes kitokios informacijos gauname ir iš radijo, televizijos, bet mūsų rajono informacija – tik jame.

Kęstutis VORAS:
„Santarvės“ neprenumeruoju, bet dažnokai nusiperku. Gerai, kad rajonas turi savo laikraštį. Kad ir kokie laikai buvo, bet mažeikiškiai be laikraščio nepaliko. Ne visada perskaitau visus laikraščio straipsnius, bet gerai, kad jame rašoma ir apie istorinius įvykius, asmenybes, kultūrą. Vieni domisi vienais dalykais, kiti – kitais.
Daugiau domiuosi aktualijomis, bet nepraleidžiu penktadieniais kalbos įdomybių bei klaidų. Gerai, kad parašyta paprastai ir visiems suprantamai.

Norėtųsi, kad įdomesnės rubrikos neišnyktų. Suprantu, kad ieškoma naujovių, bet kalbos tema galėtų išlikti bent kelerius metus. Gal įrašai galėtų būti trumpesni. Pastovumas juk svarbus – kas pastovu, to ir ieškai laikraštyje.

Gailutė ŠAKIENĖ:
Tikrai laukiu kiekvieno penktadienio, kai „Santarvė“ išleidžia projektinį priedą „Pažinti, saugoti, ginti“. Visada domėjausi istorija, o šiame priede galiu surasti daug medžiagos apie tai, kaip šalies, pasaulio istoriniai įvykiai atsispindėjo mūsų krašte, kaip jį palietė, paveikė, kokie buvo kažkada čia gyvenusių žmonių likimai.

Kaskart džiaugiuosi aptikusi muziejininko Vytauto Ramanausko, istoriko Povilo Šverebo straipsnių. Ir vis pagalvoju: kiek įdomių dalykų jie dar žino, gali parodyti, atskleisti, suprantamai ir patraukliai papasakoti. Tik tų straipsnių man vis per mažai, kad ir kiek jų spausdintų laikraštis.

Manau, „Santarvės“ atradimas – Genoveita Gricienė. Jos publikacijų pradėjau laukti perskaičiusi pirmąją tremties istoriją, turbūt, prieš dvejus metus. Retas gebėjimas ir klausytis, ir paklausti, ir išgirsti. Ir į straipsnį sudėti taip, kad tai, kas nutylėta, ir tarp eilučių jaustųsi. Atrodytų, paprastų žmonių gyvenimai – o kartu ir mūsų praeities atspindys, vis kitoks liudijimas, prisiminimas…

Šis priedas, kurį kuria laikraščio korespondentai ir neetatiniai autoriai, manau, visiems parodo, kokie sėkmingi gali būti bendruomenių ir atskirų žmonių sumanymai, jei jie daro tai, kas jiems svarbu, artima širdžiai – ar kaimo paveldą prižiūri, ar knygas apie kadaise numelioruotą gimtinę leidžia, ar senas tradicijas gaivina, ar naujų imasi.
Gyvuokite. O mes rasime tai, ką įdomu sužinoti, pažinti, kas mums svarbu ir vertinga.

Pranas TRAKINIS:
– Man pats priedo pavadinimas „Pažinti, saugoti, ginti“ daug ką pasako: nežinodamas Lietuvos praeities, jos nepažindamas, tu nežinai, ką turi saugoti, o kai jau žinai, ką saugoti, tai privalai žinoti ir kaip visa tai apginti.
Manau, kad publikuojami straipsniai apie žmonių istorijas tremtyje, apie sovietmetį, apie okupacijos laikotarpiu nuverstus, bet atkurtus, puoselėjamus Nepriklausomybės paminklus, rezistencinę pokario kovą praturtino mažeikiškių akiratį. Ir svarbiausia, kad visa tai, į ką krypsta priedo kūrėjų dėmesys, yra susiję su rajono istorija. Mums, skaitytojams, suteikiama išskirtinė galimybė priartėti prie jos ir gal net pažvelgti kitomis akimis.

Publikacijos apie šaulius, skautus supažindina su jų veikla, padeda jaunimui apsispręsti ir jungtis į mūsų kuopos gretas arba prisidėti prie skautijos, kultūros renginių rajone pristatymai ragina nueiti, apžiūrėti, dalyvauti – ir taip praturtina žmonių laisvalaikį, skatina juos neužsidaryti tarp keturių sienų.
Manau, kad visos šios temos, skirtos pilietiškumo ugdymui šiuo sudėtingu laikotarpiu, kai vyksta karas Ukrainoje, kai mes jaučiame geopolitines grėsmes, formuoja pilietinę poziciją, prisideda prie kritinio mąstymo.

Manau, tai, kas daroma, neturėtų būti tik vienų ar kelerių metų projektas, jam būtinas tęstinumas, kad žmonės kuo daugiau ir išsamiau sužinotų ne tik apie Lietuvos, bet ir apie savo vietovės, kurioje gyvena, istoriją bei nūdieną.

Stasė PETKIENĖ:
„Santarvę“ daug metų prenumeruojame ir skaitome. Mums šiuo metu svarbiausia, įdomiausia jos dalis yra laikraščio priedas „Pažinti, saugoti, ginti“. Jis supažindina mus su krašto istorijos, kultūros įvykiais ir asmenybėmis.
Laukiu savo buvusios kolegės Genoveitos Gricienės publikacijų. Jos pasakojimais apie partizanų ir tremtinių ar tremtyje gimusių vaikų gyvenimą – tiek toli nuo gimtinės, tiek sugrįžus į sovietinę Lietuvą – papildomi Lietuvos istorijos puslapiai.

Man ypač reikšmingi atrodo tekstai apie generolą Povilą Plechavičių, Lietuvos laisvės gynėją, kuris sovietiniais laikais buvo stipriai apjuodintas. Žinau, kad šita informacija domisi ne tik mūsų rajono skaitytojai.
Mano įsitikinimu, daugelis „Santarvės“ priedo publikacijų mažina kaimo atskirtį nuo miesto, teigiamai veikia žmonių pasirinkimus, išgrynina vertybes.
Kalbino Vidas STANKUS, Genovaitė VALANTIENĖ, Audronė MALŪKIENĖ
Nuotr. iš asmeninių archyvų