Projektuojama kaip raketa: kaip atpažinti dezinformaciją?

Neretai dezinformacija suvokiama kaip grynas melas. Tačiau ji šiek tiek skiriasi nuo melo. Tyčinė intencija – turinio iškraipymas, subtili manipuliacija – tai dezinformaciją skiria nuo buitinio melavimo.

Apie tai, kaip konstruojama dezinformacija, pasakojo krašto apsaugos viceministras Tomas Godliauskas.

Dezinformaciją galima patikrinti internete

Dezinformacijos efektyvumą užtikrina jos sudedamosios dalys: dalis tiesos, o kita – gerai apgalvotas melas, veikiantis strategiškai. Dezinformacijos tikslas nebūtinai yra sukurti visiškai patikimą melą. Kartais siekiama paprastesnio tikslo – stabdyti tikėjimą bet kuo.

„Kai žmogus nebežino, kuo pasitikėti, jis arba nusišalina nuo viešojo gyvenimo, arba krypsta paprasčiausio, emociškai patraukliausio paaiškinimo link. Dezinformacija – tai tiesos ir melo plakinys, pripildytas emocijų, įtraukių vaizdų ir „paskanintas“ tariamu demaskavimu, veikiantis itin efektyviai.

Pavyzdžiui, tikras faktas, išplėštas iš konteksto, tikras žmogus, kuriam priskiriami išgalvoti žodžiai ar tikras įvykis, interpretuotas taip, kad sukeltų skaitytojui emocijų – pasipiktinimą, neteisybės jausmą ar stiprų sukrėtimą“, – teigė T. Godliauskas.

Melagingą naujieną nesunku patikrinti internete: paieškos rezultatai atskleidžia, ar įvykis iš tikrųjų vyko. Dezinformaciją atpažinti sudėtingiau, nes ji dažniausiai remiasi tikrais įvykiais. Geriausias atpažinimo įrankis, anot KAM viceministro, yra savistaba.

Kuriama sukelti stiprias emocijas

Jeigu žinutė sukėlė stiprią emocinę reakciją, ypač pyktį ar baimę, ir norisi ja iš karto dalytis – tai signalas sustoti ir patikrinti informaciją oficialiuose šaltiniuose.

Pagalvokite, kam yra naudinga konkreti žinutė. Kas suinteresuotas, kad tuo tikėtumėte ir tai skleistumėte? Atsakymas dažnai daug pasako apie žinutės kilmę.

„Tai sukurta informacija, sumodeliuota paveikti emocijas ir tapatybę, ne protą. Mes, žmonės, esame linkę tikėti tuo, kas atitinka mūsų pasaulėžiūrą, ir nepasitikėti tuo, kas jai prieštarauja. Tai žmogiška, bet tai – spraga, kurią dezinformacijos autoriai išnaudoja.

Apsisaugojimas prasideda nuo sąmoningo ryšio su tekstu, vaizdu, radijo ar televizijos laida, tinklalaide. Paklauskite savęs, ar informacija jus informuoja, ar kursto. Ar ieškote informacijos, ar patvirtinimo tam, ką manote? Tai klausimai, kurių dezinformacijos kampanijų autoriai bijo labiausiai“, – dėstė krašto apsaugos viceministras.

Dezinformacinės žinutės dažnai kuria skubos jausmą, pasipiktinimą, o tekstai turi apokaliptinius pavadinimus.

„Dezinformacija projektuojama kaip raketa: ji turi skrieti greitai, pasiekti kuo daugiau žmonių ir veikti maksimaliai, kol niekas nepatikrino ir neišjungė raketos variklio“, – apibūdino T. Godliauskas.

Taps labiau personalizuota

Šiandien atskirtis tarp kibernetinės grėsmės ir dezinformacijos nyksta. Kai technologiniai įrankiai tarnauja informaciniams tikslams, riba tarp kibernetinės ir informacinės grėsmės ištirpsta. Tai galėtų iliustruoti toks pavyzdys: kenkėjai įsilaužia į institucijų sistemas ne turėdami ketinimų pavogti duomenis, o paskelbti melagieną institucijos vardu.

Dezinformacija dar dažnai veikia „plačiu tinklu“ – ta pati žinutė siunčiama milijonams klausytojų, skaitytojų, interneto naršytojų. Ekspertai, nagrinėjantys dezinformacijos lauką, mano, kad ateityje informacija taps vis labiau personalizuota.

„Artimiausioje ateityje dirbtinis intelektas leis kurti žinutes, pritaikytas konkrečioms žmonių grupėms, bendruomenėms ar net asmenims, išnaudojant jų baimes, vertybes ir asmenines patirtis. Tai kokybiškai skirtinga grėsmė, kuriai pasiruošti dar tik mokomės.

Tačiau yra ir kitokia tendencija, apie kurią kalbama rečiau: visuomenė pamažu mokosi. Lietuvoje prieš dešimt metų žodis „dezinformacija“ buvo retai vartojamas. Dabar – tai kasdienės kalbos dalis. Sąmoningumas – pirmasis gynybos žingsnis“, – sakė viceministras.
Rugilė BALČIŪNAITĖ