Psichologė pataria, kaip su vaikais kalbėti apie karą

Daugumai suaugusiųjų karo ir mirties tema – itin jautri ir nejauki. Tačiau viskas tampa dar sudėtingiau, kai šiomis neišvengiamomis temomis tenka kalbėtis su vaikais.
Apie tai, kaip tai tinkamai daryti, kaip jų neišgąsdinti, bet kartu ir supažindinti su esama situacija Ukrainoje, kalbamės su psichologe, Paramos vaikams centro programos „Tėvų linija“ vadove Jūrate BALTUŠKIENE.

– Kaip su vaikais kalbėti apie Ukrainoje vykstantį karą? Kaip informuoti apie esamą situaciją ir tinkamai išaiškinti galimas grėsmes?
– Karas Ukrainoje vyksta jau keletą mėnesių ir dauguma vaikų bei paauglių jau apie tai yra girdėję.
Karui tęsiantis, nereikia vaikams specialiai pranešinėti naujienų iš karo lauko. Tačiau jei jie išgirsta apie juos neraminančias žinias, pradeda klausinėti, atsiranda daugiau karo aktualijas atitinkančių elementų žaidimuose, tada tai yra ženklas šalia esantiems suaugusiesiems, kad vaikas ar paauglys nerimauja dėl to, ką išgirdo, ir jiems reikia nuraminimo.

Labiausiai padeda pokalbis, kuriame jiems suprantama kalba atsakoma į vaikus neraminančius klausimus, primenama apie jų pačių saugumą, nes karas Lietuvoje nevyksta, paliekama galimybė šia tema pasikalbėti ir ateityje, jei būtų poreikis.

– Kuo komunikacija apie Ukrainoje vykstantį karą skirsis kalbantis su mažamečiu vaiku ir vyresniu, sulaukusiu paauglystės?
– Tiek su mažais vaikais, tiek su paaugliais karo temą galima pradėti nuo įvertinimo, ką jie jau žino, kaip dėl to jaučiasi ir kokių klausimų turi.
Jei matome vaikuose ir paaugliuose nerimo dėl karo ženklų, galima klausti: „Pastebėjau, kad dažniau kalbi apie tai, kas vyksta Ukrainoje. Ką naujo žinai apie šį karą?“

Vaikui ar paaugliui pasidalijus jį neraminančia informacija, galite paklausti, kaip jie dėl to jaučiasi, pasakyti, kad tai normalu. Tada nuraminti, mažesniems vaikams pasakant, kad jie yra saugūs, kad jūsų šeima yra saugi ir kad jūsų tai nepalies, nes Lietuvoje karas nevyksta. Paaugliams dar galima pridėti tai, kad jei kažkas pasikeistų, jūs esate apgalvoję, kaip elgtumėtės, kad visi kartu išliktumėte saugūs ir ateityje.
Vaikai ir paaugliai individualūs, todėl, kaip kalbėti su konkrečiu savo vaiku ar paaugliu, tėvai gali pasitarti ir su vaikų psichologu – paskambinti į „Tėvų liniją“ numeriu 8 800 900 12.

– Kaip su vaikais kalbėti apie mirtį?
– Svarbu, kad apie mirtį kalbėtų jiems artimiausi žmonės, su kuriais vaikas ar paauglys jaučiasi saugiai.
Jei vaikas neteko artimo žmogaus, giminaičio arba draugo, svarbu, kad apie tai jam praneštų kuo artimesnis žmogus, kuris gali ramiai apie tai kalbėti.

Kalbant su vaiku svarbu vartoti tikslius žodžius „mirtis“, „numirė“, nes tokie žodžiai kaip „iškeliavo“, „mus paliko“, „nebeturėsime“ gali įnešti sumaišties ir neaiškumo, kas gi vis dėlto atsitiko.
Pranešus žinią apie mirtį, svarbu priimti visus vaikams kylančius jausmus, leisti verkti, pasitraukti pabūti vieniems, jei jiems to norisi.
Taip pat svarbu atsakyti į kilusius klausimus jiems suprantama kalba, nepadauginant neaktualių, bet galinčių išgąsdinti detalių.

– Šiais laikais vaikams, kaip ir suaugusiesiems, nesunku internetinėje erdvėje susirasti informacijos apie vykstantį karą, prisižiūrėti kraupių vaizdo įrašų ir nuotraukų, paskaityti istorijų. Ar tėvai nuo to gali apsaugoti savo vyresnius vaikus, kuriems ši informacija yra prieinama mobiliajame telefone? Kaip tai padaryti?
– Tėvams svarbiausia kalbėtis su savo vaikais ir paaugliais apie įvairias grėsmes internete, ne tik apie galinčius išgąsdinti karo vaizdus.
Svarbu pasakyti, kad vaikai ir paaugliai turi save saugoti ir internete, neiti į nežinomus puslapius, neatidarinėti neaiškių nuorodų, vaizdo įrašų.

O jei vis tik pamatytų kažką, kas juos išgąsdintų ir sukrėstų, svarbu, kad jie apie tai galėtų pasipasakoti tėvams nesulaukdami pasmerkimo, baudimo, emocijų audrų, o gaudami nuraminimą, paaiškinimą.

– Kaip vaikams paaiškinti, kad tiek realiame gyvenime, tiek internetinėje erdvėje nevertėtų skleisti patyčių ir pykti ant visos rusų tautos, kaip paskatinti elgtis priešingai – apginti tuos, iš kurių tyčiojasi mokykloje ar kieme ir kurie yra kaltinami dėl įvykių Ukrainoje?
– Vaikai ir paaugliai tokių dalykų labiausiai mokosi iš suaugusiųjų pavyzdžio, perimdami tėvų, artimųjų, mokytojų vertybes, požiūrį, nuostatas į šalia esančius rusus ir į rusų tautą apskritai.
Tad pirmiausia mes, suaugusieji, turime susivokti, ką patys galvojame ir jaučiame rusų tautybės žmonėms apskritai, ką jaučiame rusų žmonėms, esantiems mūsų aplinkoje. Ir jei mums bus aiškios mūsų vertybės, mes rasime žodžių, kaip šias mintis perteikti mūsų vaikams.

Apie „Tėvų liniją“
„Tėvų linijoje“ dirba Paramos vaikams centro psichologai, pasirengę padėti tėvams suprasti vaikų elgesį, patarti dėl įvairiais amžiaus tarpsniais kylančių bendravimo su vaiku problemų ir rasti geriausią sprendimą. Taip pat padėti nusiraminti, o jeigu reikia, ir suvaldyti pyktį, kai situacija yra įtempta.
Tel. 8 800 900 12 tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams teikiamos profesionalių psichologų konsultacijos.
Pasitarti galima darbo dienomis 9–13 val. ir 17–21 val.
Antradieniais 17–21 val. – ir rusų kalba.
Daugiau informacijos galima rasti interneto svetainėje www.tevulinija.lt.

– Kaip vaikus paskatinti bendrauti ir priimti į savo draugų kompaniją ukrainiečius, kurie galbūt yra apsistoję netoli jų namų ar mokosi toje pačioje klasėje?
– Vėlgi svarbu pagalvoti, kaip mes, suaugusieji, rūpinamės šalia apsistojusiais ukrainiečiais, ką mato mūsų vaikai, kaip mes bandome su atvykėliais susidraugauti, pagloboti.

Galima atkreipti vaikų dėmesį, jog pastebėjote, kad yra naujų vaikų kieme ar klasėje, priminti, kad jiems svarbu draugiškas priėmimas, paglobojimas, draugystė, kad jie gali jaustis svetimi, pasimetę, vieniši.
Daugumai vaikų gali patikti galimybė padėti kitam. Bet lygiai taip pat nereikia jų spausti būtinai draugauti su konkrečiu vaiku, jei jis nenori ar neranda būdų užmegzti kontaktą.
Kalbėjosi
Kotryna PETRAUSKAITĖ