Kadras iš filmo „Gerumui nebuvo laiko“
Iškilūs menininkai, nueidami nuo didžiosios scenos, nusineša į tylą sukauptą išmintį, žinias, patirtis. O juk tuo galima ir pasidalinti, pakviečiant į susitikimus tuos, kurie nori pažinti ir pasidžiaugti, prisiminti.
Liepos 17 d. 18 val. Renavo dvare organizuojamas susitikimas su Giedre Kaukaite. Vakaro metu bus rodomas filmas apie Žebriūnų šeimą „Gerumui nebuvo laiko“.
Renginyje be filmo herojės Giedrės Kaukaitės, garsaus režisieriaus Arūno Žebriūno žmonos, iškilios dainininkės ir pedagogės, dalyvaus filmo režisierius Aloyzas Jančoras.
Po premjeros – daug sutrikusių…
Audrius Musteikis „Lietuvos žiniose“ pristatydamas filmą „Gerumui nebuvo laiko“ rašė: „ Ne taip paprasta tokį pavadinimą pamiršti. Jau prieš peržiūrą – smalsumas: ar čia citata? Kieno? Ką reiškia? Kaip atsiskleis kūrinyje? O atsiskleis didžiule minoro doze. (…) Po filmo buvo daug sutrikusių, tarsi apie juos pačius būtų buvę parodyta, ko jie nė neįtarė, kad kiti nutuokia. O žmonių buvo susirinkę įvairiausių: iš politikos, muzikos, kino, medicinos, policijos ir kitų pasaulių. Praėjo šiek tiek daugiau nei metai nuo režisieriaus A. Žebriūno mirties.
„Metai be jo ir pirmos Vėlinės su juo, išėjusiu“, – pasakė G. Kaukaitė.
Režisierius A. Žebriūnas filme – sunkiai sergantis, išsakantis nuoskaudas (pvz., dėl nelinksmos karjeros pabaigos) ir atgailaujantis“.
Reikalingas filmas
Muzikologė Jūratė Vyliūtė po premjeros kūrinį įvertino taip: „Filmas yra reikalingas, turtingas minčių, vaizdų, jame nėra plakatiškumo ar tuščio optimizmo. Nežinau kito dokumentinio filmo, kur taip pavaizduota menininkų šeima. Žebriūnai nebijo savęs parodyti ir neidealizuoja savo gyvenimo. Tokių asmenybių šeima, išaugusi iš vieno kamieno, turėjo išsidalinti į atskiras šakas. Gera pavadinimo mintis, ji apibendrina artisto gyvenimą – reikia tik ją suvokti.
Žebriūnas atskleidžiamas labai ryškiai, jis pasako gilumines, reikšmingas mintis, gerai nufilmuotas“.
Gytis Lukšas, kino režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas, pasakojimą apie garsaus kino režisieriaus šeimą įvertino kaip „žmogišką, ne visai optimistišką istoriją“.
„Jos turinys man tapo staigmena: Jančoras filmą sudėliojo iš šeimos narių kalbėjimų, tylėjimų, reakcijų, prisiminimų – tai vertinga“.
„Orūs ir išmintingi, verti didžiulės pagarbos“
Teatro ir kino aktorė Eglė Gabrėnaitė prisiminė vieną garsiausių A. Žebriūno kūrinių: „Neseniai pasižiūrėjau „Gražuolę“ – šis filmas visai ne apie vaikus, o apie suaugusius! Žebriūnas jame nemelavo, iškeldamas tyrumą ir sąžinę. Ir Jančoro filmo herojai atvirai kalbėjo, nemelavo. Visi keturi – orūs ir išmintingi, verti didžiulės pagarbos. Puikiai suprantu šią šeimą, nes ir pati esu „katė, kuri vaikšto viena“.
Aktorė prisiminė, kaip filmavimų metu daug kalbėdavosi su režisieriumi: „Tuose mūsų pokalbiuose niekada nebuvo melo. Gyventi be melo kainuoja labai brangiai – patikėkit, žinau ką sakau. Prisiminiau ir savo tėvo kadaise ištartus žodžius: „Vaikeli, tu dar nežinai kaip sunku gyventi nemeluojant“. Šitą tiesą pamačiau Jančoro filme. Liko šviesus jausmas, norisi gyvent“.
Galimybė, kuri nesikartoja
Profesorius Saulius Sondeckis, vertindamas dokumentinį pasakojimą, pastebėjo, kad A. Jančoras išsikėlė didžiulę, polifoninę užduotį – išspręsti tokių skirtingų talentų sąveiką viename filme.
„Tai yra neišsprendžiamas dalykas. Jis ir pats yra menininkas, turi dūšią, jaučia aštrius kampus, sielos virpėjimus“ – taip žinomas menininkas įvertino filmą kūrusio režisieriaus darbą.
Mums suteikiama proga pamatyti ir įvertinti filmą patiems. Dar daugiau – suteikiama galimybė susitikti ir pasikalbėti su filmo kūrėju bei viena šios istorijos herojų – A. Žebriūno žmona Giedre Kaukaite.
Nepraleiskime progos, pasinaudokime šia galimybe.
Genoveita GRICIENĖ
Kadras iš filmo „Gerumui nebuvo laiko“
 Arūnas ŽEBRIŪNAS |
Arūnas ŽEBRIŪNAS (1930-2013) – caro tremtinės (knygnešio dukters) ir Lietuvos karininko sūnus – vienas žymiausių Lietuvos kino režisierių, iškili asmenybė, regėjusi širdimi, kritikų vadintas kino aristokratu, kino grandu. Unikalia kino kalba sudėtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis saugodamas savitą požiūrį į gyvenimo prasmę, jis puoselėjo aukščiausias humanistines vertybes ir niekada neišdavė doro žmogaus principų.
Arūno Žebriūno kūryba išgarsino lietuvių kiną toli už Lietuvos ribų: būtent jo filmai pelnė pirmuosius prizus prestižiniuose tarptautiniuose festivaliuose: Lokarne Šveicarijoje (1965), Kanuose Prancūzijoje (1966), Karlovy Varuose Čekijoje (1967) bei daugelyje buvusios Sovietų sąjungos kino festivalių.
Su Arūno Žebriūno filmais „Paskutinis šūvis“, „Mergaitė ir aidas“, „Gražuolė“, „Riešutų duona“, „Kalio seklio nuotykiai“, „Turtuolis, vargšas“. „Kelionė į rojų“ ir garsiąja „Velnio nuotaka“ užaugo kelios Lietuvos kartos, mokydamosios šviesaus poetinio ir filosofinio žvilgsnio į žmogaus prigimtį, svajones ir likimą.
Už nuopelnus kinui Arūnas Žebriūnas apdovanotas „Auksine gerve“ (2010), Nacionaline kultūros ir meno premija (2011), Lietuvos vyriausybės kultūros ir meno premija (2006), Lietuvos Nepriklausomybės medaliu (2000) ir Didžiojo kunigaikščio Gedimino Vyčio kryžiaus ordinu (2007).
|
