Pulkininko A. Sidabro gyvenime rugsėjis – lemtingas mėnuo

Mūsų kraštietis Antanas Sidabras Lietuvos kariuomenėje ėjo aukštas pareigas. Jo gyvenimo kelias nutrūko Norilske.

Pirmųjų kovų už nepriklausomą Lietuvą savanorio Antano Sidabro gyvenimo svarbiausios datos yra susijusios su rugsėju: tą mėnesį prieš 125 metus gimė, po 46 metų rugsėjį aukštą postą Lietuvos kariuomenėje užsitarnavusio kraštiečio gyvybę nutraukė sovietų budelių kulka. Šį rugsėjį sukako 30 metų, kai simboliniai A. Sidabro palaikai atgulė į Lietuvos žemę.

Pagerbti atminimo lenta

A. Sidabras gimė 1896 m. rugsėjo 17 d. Naikiuose. Šiose apylinkėse jo vardu pavadinta gatvė, kuri prasideda nuo kelio Mažeikiai–Kuršėnai ir atsiremia į Mažeikių aplinkkelį.
Būsimasis nepriklausomos Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas, priešlėktuvinės gynybos viršininkas baigė Mažeikių rusų pradžios mokyklą, po to kartu su dvejais metais jaunesniu broliu Simu mokėsi Telšių progimnazijoje, vėliau gimnazijoje.
1918 metais atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, abu broliai tapo kariais savanoriais – įstojo į kariuomenę ir dalyvavo kovose su rusais, bermontininkais ir lenkais.
Šioms kovoms atminti prieš ketverius metus Mažeikių Nepriklausomybės aikštėje buvo atidengta atminimo lenta, skirta savanoriams mažeikiškiams, kurie Lietuvos kariuomenėje tarnavo nuo 1919 metų pradžios iki 1921 metų pabaigos.
Tarp penkių Vyčio kryžiumi apdovanotų savanorių yra iškalta ir A. Sidabro pavardė, tarp devynių mažeikiškių karių savanorių – ir Simo Sidabro.

Brolių keliai išsiskyrė

S. Sidabras vėliau išėjo į atsargą ir pasinėrė į dailę, o jo brolis Antanas liko kariuomenėje ir mokėsi: baigė Aukštuosius karininkų kursus, 1930 metais išvyko mokytis į Prahos generalinio štabo akademiją ir ją baigė.
Su pulkininko giminaičiais bendravęs mokytojas Stanislovas Knabikas „Santarvėje“ rašė, kad A. Sidabras didesnę karinės tarnybos dalį praleido Radviliškyje, kur vienu metu vadovavo šarvuočių pulkui, buvo šio miesto įgulos vadu. 1939 metais jis buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės priešlėktuvinės gynybos viršininku, persikėlė į Kauną, jam buvo suteiktas generalinio štabo pulkininko laipsnis.
Lietuvą okupavus sovietams, iki 1941 metų gegužės A. Sidabras buvo paskirtas Raudonosios armijos lietuviško 29-ojo korpuso priešlėktuvinės gynybos viršininku. 1941 metų gegužę grupė aukštų lietuvių karininkų, tarp kurių buvo ir A. Sidabras, buvo išsiųsti į Maskvą neva pasitobulinti. Prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, lietuviai kartu su estų ir latvių karininkais buvo areštuoti ir išsiųsti į lagerius.

Į Lietuvą grįžo simbolinė urna

Į represuotųjų gretas pateko daugiausia tų, kas 1918–1921 metais kovojo su sovietais. Istorikai nustatė, kad 1941 m. rugpjūtį mažeikiškis karininkas buvo atvežtas į Norilske buvusį lagerį Nr. 7, o 1942 m. rugsėjo 7 d. ten sušaudytas.
Kaip savo knygelėje „Karininkų memorialas Norilske“ pažymėjo Romualdas Svidinskas, dalyvavęs trijose ekspedicijose kartu su latviais ir estais bei buvęs lietuvių ekspedicijų vadovu, 1991 m. rugpjūtį įvyko memorialo komplekso atidengimas.
„Gedulo eitynės vyko centrinėmis Norilsko gatvėmis, o po to pasuko plentu Šmidto kalno link. Eitynių priekyje buvo nešamos Baltijos valstybių vėliavos, žygiavo trijų konfesijų dvasininkai, šalių delegacijos. Paminklą, koplytstulpį ir du kryžius pašventino delegacijų dvasininkai“, – rašė R. Svidinskas.
Tarp ekspedicijoje dalyvavusių žmonių buvo ir mūsų kraštiečio dukra R. Maksimovienė, sūnus A. Sidabras, anūkai. Į Lietuvą iš Norilsko buvo parvežti penkiolikos karių simboliniai palaikai.
Vyčio Kryžiumi, medaliu „10 metų Lietuvos Nepriklausomybei“, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu ir Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu apdovanoto pulkininko A. Sidabro urna su žeme tų pačių metų rugsėjo 4 d. buvo palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.
Tremties neišvengė ir A. Sidabro brolis Simas – 1945 m. jis nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5 tremties metams. Kartu su žmona bei vaikais ištremtas iš Lietuvos jis kalėjo Archangelsko srityje, Velske. Po dešimties metų S. Sidabras grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje iki pat mirties 1967 m.
Nuotrauka iš mke.lt tinklalapio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*