Pertraukęs savo piligrimines keliones po pasaulį keistuolis Pupų Dėdė – Algimantas Jasiulionis – neaplenkė ir Mažeikių. Mūsų miesto gyventojai jo „butuką ant ratų“ bei augintinius – kalaitę Pudę bei šuniuką Lojų – keletą dienų matė mikrorajone, vienoje mašinų stovėjimo aikštelių.
Optimizmo ir energijos nestokojantis vyriškis sakė per pasaulį keliaująs su svarbia misija – garsinti Šiluvos Dievo Motinos paveikslą bei Lietuvos Trispalvę.
ĮKVĖPĖ DARIUS IR GIRĖNAS
Pupų Dėdės kemperio, kurį jis vadina „butuku ant ratų“, negali nepastebėti: ant stogo plevėsuoja Lietuvos Trispalvė, į akis krinta garsusis Šiluvos Dievo Motinos paveikslas, žemėlapis, kuriame pažymėta visa keliautojo po pasaulį įveikta trasa, keturkojų draugų nuotraukos iš jų pasirodymų.
Kol šeimininkas, kartkartėmis užtraukdamas armonikos melodiją, bendrauja su jo mašiną apspitusiais mažeikiškiais, pudelių pora Pudė ir Lojus, pasidabinę ištaigingomis skrybėlaitėmis, ramiai miega saugodami krepšyje įsitaisiusius penkis vaikus – anksčiau jų būta daugiau, bet lankantis Graikijoje kelis jų tiesiog pavogė.
Pupų Dėdė tikina, kad savo misiją sumanęs po to, kai perskaitė Čikagoje išleistą puikią knygą apie Darių ir Girėną. Ją pardavus už gautas lėšas šiems tautos didvyriams buvo pastatytas paminklas.
„Dariaus ir Girėno pavyzdys, jų žygdarbis mane sujaudino iki ašarų, tad kažką panašaus panorau nuveikti ir aš. Kai baigsiu savo keliones, rinksiu parašus ir kreipsiuosi į Vyriausybę, kad Lietuvoje būtų pastatytas mano šuniukams paminklas, liudijantis, jog Pudė ir Lojus – du keturkojai Lietuvos vaikai, garsindami Lietuvą, apkeliavo aplink pasaulį“, – žadėjo A. Jasiulionis.
PRADĖJO PRIEŠ 4 METUS
Apkeliauta jau ne tiek mažai – iš pradžių Europa, paskui Azija ir Afrika. Jei viskas gerai seksis, susikaups lėšų, Pupų Dėdė dar žada apsilankyti anapus Atlanto, pervažiuoti visą Amerikos žemyną, o po to nukakti ir į Australiją.
Piligrimo žygiai prasidėjo prieš ketverius metus. Tada vyriškis pardavė butą Dotnuvoje ir įsigijo kemperį, kuriame nuo tol verda jo gyvenimas. Prieš kelionę po pasaulį Pupų Dėdę nuvylė vienas verslininkas, žadėjęs jį paremti, bet paskui apsigalvojęs ir pareiškęs, kad fonde nebelikę pinigų.
A. Jasiulionis – ne tas žmogus, kuris nuleidžia rankas. Jis sugalvojo išdresuoti savo šuniukus, parengti programą ir už surinktus pinigus leistis į kelionę.
„Taip ir gyvenu iš to, kiek susirenku keliaudamas ir rodydamas savo programą. Esu lyg žmogus – zoologijos sodas: ant galvos jūrų kiaulytė, ant peties – papūga ir galiausiai – dresuoti šunys. Kitas vaidmuo – žmogus – orkestras: armonika, tambūrinas ir pučiamasis instrumentas. Tai padėjo aplankyti apie penkiasdešimt šalių“, – sakė Pupų Dėdė.
RIZIKAVO GYVYBE
Kaip ir visose kelionėse, neapsieinama ir be nuotykių. Keliauti teko ir per krikščioniškas, ir per musulmoniškas šalis. Skiriasi civilizacijos, kultūros, pažiūros. Bet žmonės, pamatę Pupų Dėdės pasirodymą, visur jį priima labai šiltai, nuoširdžiai ir „duoda pinigėlių“.
Keliautojas sako, kad rekordininkė dosnumu buvo Graikija, finansavusi kelionę po daugelį šalių.
Prieš kelionę, anot pašnekovo, labai svarbi savitaiga – reikia nusiteikti optimistiškai, nuolat galvoti, kad viskas bus gerai. Kai šitaip apsiginkluoji psichologiškai – viskas gerai ir būna.Pupų Dėdės galvoje užsifiksavę trys atvejai, kai jis tik per plauką nepaliko šio pasaulio.
Prie Irako vos nebuvo nudurtas peiliu: pasienyje ten plėšikauja pabėgėliai, kartais žmones ir nužudo. Vienas pabėgėlis su peiliu metėsi ant Pupų Dėdės, bet žudikui sutrukdė netikėtai iš kažkur atsiradęs didžiulis šuo, kurį anas ir pasmeigė.
„Man tada labai pasisekė, nes vietoj šunies būčiau buvęs aš. Paskui plėšikai būtų pagrobę mano turėtą maistą, o mašiną nuleidę į bedugnę – tokių istorijų ten teko girdėti ne vieną“, – tikino piligrimas.
GYVAS – PER STEBUKLĄ
Irano pasienyje A. Jasiulionis pateko į kareivių nemalonę. Turkai nurodė kelią į Iraną sakydami, kad ten galės nusipirkti vizą, bet niekas keliautojo neperspėjo, kad visur yra karinė zona. Sargybinio poste nebuvo, tad lietuvis pravažiavo jį – visa tai iš toli matę kareiviai pagalvojo, kad atvažiuoja koks bombomis apsiginklavęs savižudis ir nutaikė šautuvus. Laimė, kažkas pastebėjo spalvingai aprengtus akiniuotus šuniukus ir kareiviai nešaudė: paguldė lietuvį ant žolės ir iškratė mašiną.
„Po to visa tai man angliškai papasakojo kareivių vadas, teigdamas, kad turiu būti dėkingas šuniukams. Ir liepė kuo greičiau dingti iš akių“, – juokėsi pasakotojas.
Tame pačiame Irano pasienyje važiuojant per kalnus prasidėjo pūga, po to stipriai atšalo ir paviršius pasidengė plikledžiu. Įpusėjus įkalnę, vairuotojas pajuto, kad jo kemperis pradeda slysti atgal.
„Per akimirką prieš akis prabėgo visas mano gyvenimas. Pudė, puikiai jaučianti mirtį, pradėjo inkšti, o aš pradėjau kalbėti kažką panašaus į maldą: Dieve, jei tau negaila manęs, tai pasigailėk bent mano šuniukų. Ir staiga stebuklas – mašina sustojo. Vėliau paaiškėjo, kad ratai įsikirto į dar neapledėjusį žvyrą. O dar truputis ir būtume nugarmėję į prarają“, – prisimena keliautojas.
Pupų Dėdės atmintyje liko ir įvykis Graikijoje, kai jo kojų vos nesutraiškė į mašiną atsitrenkęs motociklas su motociklininku – lietuvis vos spėjo įšokti į mašiną.
IR NUSIFOTOGRAFUOTI
Žmonėms apie savo misiją Pupų Dėdė pasakoja angliškai. Visi jį supratę, gyrę ir draugiškai skatinę keliauti toliau.
Ilgame Irano pasienyje kas tris kilometrus yra kariniai postai – tikrinama, ar negabenami narkotikai.
Kad būtų lengviau, lietuvis iš anksto aprengė savo mažuosius artistus, o pats prie posto pradėdavo groti. Iš pradžių kareiviai žiūrėdavo nepatikliai, manydami, ar tas žmogus neišprotėjęs. Vėliau pradėdavo šypsotis ir prašydavo kartu nusifotografuoti.
„Kareiviai – geri psichologai, jie supranta, jog jei veši narkotikus, taip natūraliai ir keistai nesielgsi: šypsena būtų kreiva, judesiai sukaustyti… Patruliavę Amerikos pėstininkai klausė, ar nevežu narkotikų, aš rodau, kad mano narkotikai – Lietuvos vėliava. Tada visi pradeda juoktis teigdami, kad tai geri narkotikai, ir vėl siūlo nusifotografuoti“, – kalbėjo Pupų Dėdė.
Lietuvis sakė žinojęs, kur įvažiavimas į šalį bevizis, o kur jas teks pirkti. Sunku buvo tai, kai vienoje šalyje važiuoti reikia kaire kelio puse, o kitoje – dešine. Ta maišalynė reikalauja didelio susikaupimo, o tai labai vargina.
Į POLITIKĄ NESIKIŠA
Keliones A. Jasiulionis vadina savo vizitine kortele – tam dabar jis paskyrė gyvenimą. Keliautojo kemperis pašventintas kunigo.
„Kai žmogus išsikelia kilnų tikslą, žemiški dalykai jam nebetenka didelės prasmės. Žmonės stebisi, kaip aš taip ilgai keliauju vienas, be moters, man tai dabar atrodo visiškai nereikalinga. Nerūkau, negeriu alkoholio, jokių narkotikų – visa tai atstoja mano veikla“, – tikino pašnekovas.
Paklaustas, kaip per tokį trumpą laiką visur suspėja, Pupų Dėdė atsakė, kad šiuo atveju jam imponuoja rašytojo Juozo Tumo-Vaižganto pavyzdys: esą kitas žmogus Laisvės alėją pereina per keletą dienų, o Vaižgantas visą Kauną aplėkdavo per porą valandų.
„Nenoriu savęs lyginti su Vaižgantu, bet stengiuosi per trumpą laiko tarpą kuo daugiau nuveikti. Viską kruopščiai planuoju, iš vakaro žinau, kur būsiu, ką veiksiu kitą dieną. Tai labai padeda, neleidžia beprasmiškai blaškytis“, – kalbėjo A. Jasiulionis.
Pupų Dėde jį praminė vyresnio amžiaus žmonės, įžvelgę jame buvusį prieškarinį veikėją, aktorių Petrą Biržį, savo kupletais kritikavusį prezidentus ir valdžią – iš pradžių tai darė ir A. Jasiulionis.
Šiaip į politiką vyriškis sako nesikišąs. Kai mirė Prezidentas Algirdas Brazauskas, Trispalvę ant mašinos perjuosė juodu kaspinu. Atsirado priekaištavusiųjų: negi jis taip gerbiąs Brazauską?
„Tokiems atsakydavau, kad apie mirusį arba gerai, arba nieko. Priešingu atveju jie negerbią tų, kurie rinko Prezidentą. Aš šitą žmogų gerbiu už tai, kad jis, būdamas Lietuvos komunistų partijos vadovu, sulaužė TSKP stuburą, o iš Sovietų Sąjungos ištraukus vieną slankstelį, pradėjo byrėti visa Sąjunga. Ir dar – Vytautui Landsbergiui, jei esi raudonas, jau esi priešas, o Brazauskui nebuvo svarbi jokia spalva – su visais jis bendravo vienodai“, – savo nuomonės neslėpė Pupų Dėdė.
NIEKADA NEPAVARGSTA
Viena versijų, kodėl prieškarinis Pupų Dėdė buvo taip vadinamas, yra ta, kad jis labai mėgęs kaimo moteris ir jas vadino savo pupomis. Jos savo ruožtu jį ir pradėjusios šaukti: „Mūsų Pupų Dėdė.“
Su savo keturkojais augintiniais A. Jasiulionis bendrauja kaip su žmonėmis – tai jie esą labai gerai jaučia ir dar labiau klauso. Iš likusių mažųjų penkių šuniukų du gyvens pas šeimininką – jis juos žada dresuoti, kiti jau prižadėti žmonėms.
Šiemet jis dar žadėjo apsilankyti Žemaičių Kalvarijoje, o rudenį niekada neaplenkia Šilinės atlaidų.
„Nepavargstu keliauti. Paklauskite motinos, ar ji nepavargsta augindama kūdikį? Gal ir pavargsta, bet tas vargas yra malonus, žavus ir prasmingas. Taip ir man. Sunki kelionė mano gyvenimą daro džiaugsmingą, įdomų ir žavingą. Mane stiprina ir neleidžia pavargti tai, kad tarnauju Dievui ir Tėvynei“, – didžiuodamasis kalbėjo Pupų Dėdė.
Sigito STRAZDAUSKO nuotrauka.: Pupų Dėdė tiki, kad jo keturkojams pagalbininkams bus pastatytas paminklas.
Jei ieškote įdomaus būdo keliauti po Europą, tai rekomenduojame apsilankyti PuikūsKemperiai.lt.
