Rytoj, rugpjūčio 24-ąją, sukanka lygiai pusė metų, kuomet Rusija įsiveržė į Ukrainą ir joje rodo savo galią – žudo ir prievartauja vaikus, griauna miestus ir toliau niekšiškai žlugdo niekuo nenusikaltusių žmonių gyvenimus.
Ekspertai sako – vasario pabaigoje prasidėjusios pasaulinės katastrofos pabaiga vis dar nėra aiški, o daugelis faktorių rodo rusų pasiryžimą tęsti kovą bet kokia kaina. Jiems vis dar nėra svarbi Vakarų pozicija, jų nė kiek neskaudina įvestos sankcijos, jiems svarbi tik jų užduotis – iki smulkiausių dulkelių suniokoti Ukrainą.
Nors šiandieninė situacija vis dar yra kebli ir kelia didžiulę grėsmę tiek Ukrainai, tiek pasauliui, vis dėlto turime kuo pasidžiaugti. Juk per šį pusmetį įvyko tiek daug pozityvių iniciatyvų, skatinančių žmonių vienybę, pagalbą ir gerumą. Atrodo, kad kartu su beprecedenčiu ir kruvinu karu „užsikūrė“ nesibaigiantis visuotinis gerumo laužas, kuris vis neužgęsta – jį papildo nauji projektai ir naujos ukrainiečių palaikymo akcijos.
Per šį laiką suorganizuota daug nemokamų piknikų, renginių ir koncertų. Viskas dėl vieno tikslo – surinkti kuo daugiau pinigų ukrainiečiams.
Mes, lietuviai, vienos mažiausių ir silpniausių Europos valstybių gyventojai, sugebėjome nupirkti kovinį bepilotį orlaivį bairaktarą ir davėme ženklą visam pasauliui, jog ne tik valdžia, bet ir paprasti piliečiai gali ir privalo padėti Ukrainos žmonėms. Šiuo veiksmu įkvėpėme ukrainiečius nepasiduoti ir dar labiau įsikvėpėme patys.
Nuo karo nukentėjusiems žmonėms atidavėme savo drabužius, pirkome maisto produktus, higienos priemones ir kitus kasdieną naudojamus daiktus. Kai kurie net užleidome savo namus.
Boikotavome rusiškas prekes, palaikėme ukrainietišką produkciją. Taip pat puikiai išnaudojome technologijas ir šiuolaikines socialines medijas, dalydamiesi tragiškais karo vaizdais ir tokiu būdu skleisdami žinią apie vykstančius žiaurumus. Pažinčių portaluose rusams siuntinėjome nuotraukas iš karo fronto, o Rusijoje įsikūrusius restoranus internete įvertindavome vienetu, prie kurio, žinoma, „prikabindavome“ ir kelias „mielas“ karo nuotraukas.
Visi darėme viską pagal savo galimybes. Ir tai tik keli pavyzdžiai to, kas vyksta jau pusę metų.
Tačiau dabar visų svarbiausia nesustoti, nepasiduoti karo nuovargiui, „nepamesti“ ir neužmiršti šio proceso, nes jis dar nesibaigė.
Negalime palikti ukrainiečių vienų, nes mes, lietuviai, juk puikiai žinome tą jausmą, kai nekviestas kaimynas įsiveržia į tavo kiemą ir nori pasisavinti viską, ką per tiek metų kūrei savo rankomis.
Karas vyksta netoli mūsų – iki Ukrainos sienos nėra nė tūkstančio kilometrų. Tad neleiskime sau gyventi rožiniame pasaulyje ir apsimesti, kad nieko nevyksta. O jei ir vyksta, kad tai jokios įtakos mums neturi.
Tai, kas vyksta aplink, neabejotinai yra pati svarbiausia XXI amžiaus pamoka. Išmokime ją.
Neleiskime užgesti visuotiniam gerumo lažui ir negrįžkime į „tuštybių mugę“, kuri priverčia pamesti tikrąsias gyvenimo vertybes ir kviečia garbinti materialumą, rūpintis tik savo gerove.
Kovokime toliau už Ukrainą ir jos žmones. Skleiskime žinią ir aukokime. Nelaukime geresnės progos, nes juk kada daugiau, jei ne dabar, vertėtų padėti tiems, iš kurių viskas yra atimta?
Karolina BALČIŪNAITĖ
