REDAKTORIAUS SKILTIS: Apie vėžlius ir tarakonus

Audronė MALŪKIENĖ

Nuo praėjusios savaitės mane kankina klausimas: ar gali vėžlys pagauti tarakoną?
Tikriausiai esate matę tuos bjaurius padarus. Iki didžiųjų statybų pradžios mažeikiškiai nežinojo, kokie tai įkyrūs ir sunkiai iš namų išprašomi gyviai, o kai pas mus prasidėjo tautų kraustymasis, kažkieno bagaže, matyt, ir atkeliavo pirmas ūsuotasis.
Su tarakonais ir prūsokais (kai kas sako, kad tai skirtingi padarai) pirmąkart susidūriau gyvendama bendrabutyje – pirmos pažinties proga pusę nakties prasėdėjau parietusi kojas, o rytą prajuokinau mūsų valytoją, klausdama, ar jie nenuodingi.
Dabar apie tarakonus žinau gerokai daugiau nei prieš keturis dešimtmečius. Ir žinau, kad įmitusį tarakoną pagauti ar nudaužti gana sunku. Net jei nesi vėžlys.
Dar esu skaičiusi apie tarakonų lenktynes. Ir filmuką mačiusi.


Turima informacija leidžia daryti prielaidą, kad lenktynių trasoje vėžlys prieš tarakoną niekaip neatsilaikys ir jo neįveiks. Galėtų, tiesa, vėžlys užgriūti tarakoną visa savo mase, autoritetu ir pritrėkšti, bet kur tau – pirma reikia jį pagauti, suvaldyti.
O jei tarakonų daug? Jei jie laksto kaip išprotėję? Jei bėgioja, šmirinėja ten, kur vėžlio tuo metu nėra ir negali būti? Juk vėžliai gyvena savuose šarvuotuose nameliuose, vos ne vos juda, tad tarakonai jiems galvos neskaudina. Vėžliai jų paprasčiausiai nepastebi.
Toks vėžlių gyvenimas – išmintinga mina žvalgytis, iš tolo stebėti gyvenimo tėkmę, esant poreikiui, dalytis savo išmintimi su kitais, o paskui vėl – galvą po šarvu – ir malonėkite netrukdyti.
Vėžliai žino: visi sunkumai laikini, daugelis jų praeina be mūsų įsikišimo. Kam tie iššūkiai? Kam tos isteriškos judrios pastangos?
Vėžliai kaimynystėje – rojus tarakonams. O jei šie gyvenimo lėtaeigiai filosofai dar turi galių tarakonų medžiokles, lenktynes organizuoti, pastariesiems gyvenimas dvigubai gražesnis. Juk vėžliai ne tik juda, bet ir pasaulį mato, mąsto lėtai, tad per tą laiką, kol ką nors sugalvos, išjudės, taisykles sugalvos ar atnaujins, trys tarakonų kartos pasikeis…
Akivaizdu, kad tai žinodami tiek tarakonų seneliai, tiek anūkai į vėžlių pastangas beveik nereaguoja. Ne tas lygis ir pajėgumas.


Dabar, kai gyvenimo realijos juda dviem greičiais: akies mirksniu tai pirmyn, tai atgal laksto tarakonai, o iš po šarvo galvas iškišę vėžliai oriai mąsto, ar išvis verta judėti, kai jų niekas neverčia ant nugaros, mums geriau nuo tų trasų pasitraukti kuo toliau.
Geriausia būtų nestatyti nei už vėžlius, nei už tarakonus, tiesiog nutolti ir susirūpinti savo rūšies natūraliąja atranka. Arba kaip vienas protingas gamtininkas-stebėtojas sakė: „Nustoti ėst, lėkt ir rėkt“. Visa kita – nerezultatyvu.

P. S. Manau, metaforų aiškinti nereikia. Tokiu neaiškinimo būdu tikiuosi skatinti kritinį mąstymą ir sąmoningumą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto