Prieš penkiolika metų važiavome pro Kaliningradą. Kelionė pirmyn nebuvo tokia įspūdinga kaip atgal – mat kontrasto tarp mūsų kaimo peizažo ir tenykščio būta ne tokio akivaizdaus. Kai grįžome aplankę Pirėnus, Andorą ir Liuksemburgą, Kaliningrado sritis pasirodė gerokai baisesnė. Rodės, Antrąjį pasaulinį karą menantys namai sugrius nuo stipresnio vėjo, o automobilius rūdys suės čia pat, gatvėje… Tik vienas vaizdas gerokai skyrėsi nuo tradicinio – vietiniai tą pasienio gyvenvietę vadino Muitininkų, o kaip ji iš tiesų vadinosi, dabar net nepasakyčiau. Gražūs, tvirti namai, aukštos tvoros – didžiulis būrys tų „namukų“ rėkte rėkė apie ten gyvenančiųjų gerovę.
Anądien mintyse paplojau kolegoms žurnalistams – jie rado būdą „patikrinti“, kaip vieno pasienio rajono pareigūnai elgiasi su konfiskuotais kontrabandiniais rūkalais. Detektyvo būta elementaraus – naujienų žurnalistė kartu su operatoriumi „iškratė“ prie valstybės institucijų esančias šiukšlines. Laimikis – tušti kontrabandinių cigarečių pakeliai ir nuorūkos. Įvairiausių markių, stiprumo, spalvų ir atspalvių…
Sunkiai palyginami pavyzdžiai, bet turi idėjinio panašumo. Deja, tik pavyzdėliai, smulkmenos, lyginant su šių nepertraukiamų procesų mastais.
Šiandien, kai Premjeras deklaruoja, jog kartu su savo komanda yra pasiryžęs pusę procento bendrojo vidaus produkto ištraukti iš šešėlio, keli matyti „argumentai“ ir atgimė visokių vaizdų, įvykių ir faktų prigrūstoje atmintyje.
Taigi, kaip liudija subjektyvūs asmeniniai pastebėjimai, šešėlis gajus ne tik tarp jame tūnančių „blogiukų“, bet ir jų gaudytojų. Kita šešėlį maitinanti grupė – mes patys, priversti ieškoti ne kur teisingiau, o kur pigiau. Kitaip tariant, vadovaujamės požiūriu, kad savi marškiniai arčiau kūno, arba nuosavas problemas bandome įveikti pirmiau nei šalies.
Štai neseniai buvo paskelbta – tik šeši iš dešimties Lietuvos vairuotojų degalus perka oficialiose Lietuvos degalinėse. Likusieji 40 proc. ieško pigesnių alternatyvų – perka baltarusiškus degalus, vilkikų vairuotojų parduodamą kurą ar naudoja ūkininkams skirtus degalus.
Tai parodė transporto skelbimų portalo Autoplius.lt sausio mėnesį atlikta portalo lankytojų apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 7 tūkst. respondentų.
Tik šiek tiek daugiau nei pusė dyzelinių automobilių vairuotojų teigė, jog kurą perka oficialiose Lietuvos degalinėse. Daugiau nei dešimtadalis apklaustųjų prisipažino dyzeliną nelegaliai perkantys iš vilkikų vairuotojų, kas šeštas ieško baltarusiškų degalų, beveik tiek pat renkasi ūkininkams skirtą dyzeliną arba ieško kitų būdų jo įsigyti nelegaliai.
Iki mažeikiškių kontrabandiniai rūkalai sunkiai ateina, o štai sostinėje teko sutikti ne vieną žmogų, išsitraukiantį pakelį su rusiška ar baltarusiška banderole. Kontrabandos „vartotojus“ liūdina tik viena – kad ji taip pat brangsta…
Ekonomistai diagnozuoja: dalis gyventojų pereina į šešėlinę ekonomiką, dalis taupo sveikatos sąskaita, o štai vadinamųjų skurdo verslų apyvarta didėja. Apie augimą šiais mums sunkiais laikais praneša skolų išieškojimo bendrovės, dėvėtų drabužių ir automobilio detalių prekybos įmonės ir kt.
Ar yra kitas būdas išgyventi – retoriškai klausia žmonės, kurie vien per šildymo sezoną sumoka tris milijardus litų: už elektrą, dujas ir šilumą.
Tenka rinktis: kad nepalaikytum skolų išieškojimo verslo, palaikai lombardus ir „sekond-hendus“, ypač per žiemą. Kad ir ką tvirtintų kelionių agentūros, pastaruoju metu tarp sezoninių prekių – populiariausi kastuvai ir kepurės bei pirštinės, o ne kurortai su natūralia ar dirbtine sniego danga…
Po tokiu pat storu sniego sluoksniu slypi, bet nemiega ir „šešėlis“. Įvairūs skaičiavimai rodo, kad jis sudaro apie 30 procentų šalies ekonomikos.
Tokio ledkalnio paprastu kirtikliu neįveiksi. O sprogdinimams, atrodytų, mes dar nepasiruošę.