REDAKTORIAUS SKILTIS: Atnaujintojai

Audronė MALŪKIENĖ

Prisipažinsiu, tiesiog apstulbino informacija, kad Nacionalinės švietimo agentūros suburta Lietuvių kalbos ir literatūros programos rengėjų grupė, baigianti paruošti 11–12 klasės literatūrinio ugdymo programos projekto dalį, siūlo mažinti skaitomų ir analizuojamų kūrinių kiekį. Vienas iš argumentų: „Mokyklinė literatūros programa turi ugdyti kompetencijas, o ne rengti būsimus filologus aukštosioms mokykloms.“
„Orientuojamės ne į literatūros istorijos žinias, bet į kultūrinę, žanrinę bei stilistinę tekstų įvairovę ir analizės bei interpretacijos įgūdžius. Būtent šių įgūdžių reikalauja nuolat auganti informacinė erdvė“, – viešai teigė atnaujintojų grupės vadovė Žydronė Kolevinskienė.
Pirmasis šokas švietimo bendruomenę ištiko sužinojus, kad rengiamoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje numatyta, jog 11–12 klasių moksleiviai privalomai nebeskaitys nė vieno užsienio klasiko.
„Mes nieko gero nesitikėjome iš to programų atnaujinimo, bet kad bus iki tokio lygio prieita, kad jau visiškai pasirenkamas privalomas autorių principas, bet nėra visiškai užsienio privalomų autorių, tai buvo tikrai didelis šokas ir pirmos mintys buvo, kad iš tiesų pasiektas kažkoks dugnas“, – naujosios programos „atradimus“ komentavo vienas iš pedagogų lituanistų, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininkas Mindaugas Grigaitis.
Atvirai pasakius, šios reformatorių pastangos man panašios į bandymus lakiuose smėlynuose pastatyti didingus rūmus. Vizija graži, o priemonės – juokingos, net absurdiškos.
Kokių proto „aukštumų“ reikia pasiekti, kad manytum, jog mąstymą galima išlavinti nematant, negirdint, neliečiant, neuodžiant ir t. t.? Tiesiog teoriškai priverčiant vaikus mąstyti iš „nieko“?
Nereikia būti filologu iš aukštosios mokyklos, kad suvoktum, kaip veikia smegenys. Pradedama nuo pažinimo, empirinės patirties kaupimo, tada įterpiami teoriniai postulatai. Kai mūsų smegenys, dar gebančios naudotis ilgalaike atmintimi, pamažu sluoksniuoja galybę informacijos, mes žingsnis po žingsnio mokomės atpažinti, priskirti, grupuoti, lyginti, analizuoti pokyčius, pastebėti tendencijas, suvokti pasaulio ir gamtos tvarkas.
Paprastai kalbant, kuo smegenys bukesnės, tuo sunkiau joms suvokti, kas iš viso yra tas NŠA „atnaujintojų“ išsvajotas kritinis mąstymas. Ir ko iš tų smegenų išvis norima. Jei KM – tai gebėjimas orientuotis mus plukdančiame informacijos vandenyne – pasirinkti teisingus asmeninius ir visuomeninius sprendimus, – tada kodėl reikia slopinti mąstymą apskritai?
O gal norima tik diktuoti pagrindines „mąstymo“ formuluotes ir mokyklose štampuoti zombius – be intelekto, be erudicijos, be kultūros, be gebėjimo pažinti ir vertinti pasaulį?
Gal greitai sulauksime dar naujesnės programos, kuri praneš, jog raidžių žinojimas ir mokymasis skaityti – taip pat atskiros mokyklėlės atskiro pedagogo interpretacijos reikalas? Nenori mokytojas – tegul nemoko vaikų skaityti, mąstyti, tik paaiškina, kaip reikia kritiškai vertinti vieną ar kitą reiškinį, teiginį, asmenį…
Jei tokiu atmetimo ir žinių ravėjimo būdu „sumanytojai“ stengtųsi formaliai pakelti mūsų ugdymo kokybę (pažymius) ir suspindėti kokiame nors ES lyginamajame ture, juos dar galima būtų suprasti. Bet kol kas ir programos inovacijos ir „atradėjų“ argumentai atrodo tik kaip labai neprofesionalus bandymas užsidirbti didelį biudžetinių pinigų kapšą. Ir be jokių skrupulų!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto