REDAKTORIAUS SKILTIS: Ekspropriacija ar kažkas kita?

Audronė MALŪKIENĖ

Savaitgalį galvoje virė mintys apie neteisybę: tik pražiopsojo mūsų valdžia administracinę reformą 1994-aisiais, ir vis dar susiduriame su jos padariniais. Kita vertus, kažin, ar ta valdžia būtų galėjusi ką nors reikšmingo padaryti ir apskrities centru įtvirtinti Mažeikius. Prisiminkime, kas tada buvo Ministras Pirmininkas. Jei mano atmintis neklysta, turbūt, telšiškis.
Buvo laikas, kai lengviau atsikvėpėme – tuomet, kai pasklido kalbos, jog tų apskričių niekam nereikia, net šiokių tokių veiksmų jas naikinti buvo imtasi. Bet didžiosios valdžios keitėsi, o Mažeikių reikalai, kaip buvo, taip ir paliko už pokyčių borto. Tik žiūrėjome, kaip viskas centralizuojama, optimizuojama, stambinama ir iškeliama…
Dabar atėjo ligoninės eilė? Suprantamas telšiškių noras atimti iš Mažeikių ne kokį nors slaugos ar psichiatrijos skyrių, o tuos padalinius, kurie lemia gerus valdiškų pinigų ir klientų srautus. Kad ir kaip būtų, moterys gimdys, o sergantiems vaikams reikės medikų pagalbos. Toliaregis noras.
Ministerija mažeikiškiams siūlo demokratiją – rekomenduoja tartis su konkurentais. Įdomi pozicija. Galvoju, kaip elgtųsi žmogelis, kuriam kažkas iš kišenės traukė pinigus, o atvykęs policininkas patarė susitarti, kieno tie pinigai iš tiesų yra.
Gal ir šiek tiek perdėtas šis mano palyginimas, gal niekas iš mūsų tos „piniginės“ neatima, tik sako, kad gerokai daugiau, nei dabar joje turime, atiduos dovanų kitam.
Mažeikiai gali nedalyvauti reformoje ir negauti žadėtų investicijų, tačiau kažin, ar kokiam nors smulkiam verslininkui pavyktų išgyventi greta praturtėjusio, visokių naujovių, įrangos, gerai apmokamų specialistų pertekusio konkurento? Kita vertus, gal tos investicijos į regionus – tik mūsų viltys, gal lokio kąsnis iš tų 800 projektinių milijonų nusės pirmame formulės „2+3+5“ dėmenyje. O mes čia be reikalo stumdomės dėl arbatpinigių… Laikas parodys.
Laikas parodys ir tai, ar mažeikiškiai gali pakovoti, ar turi noro ir galimybių užsiimti savojo krašto lobizmu, ar viešumas išties yra jėga. Savaitgalį apėmęs slogutis kišo kitą pavyzdį – liaudiškąjį „Šunys loja, karavanas eina“. Bet labai norėtųsi klysti.
Kai apverčiu reformos medalį kita puse, pagalvoju apie mūsų konkurentus: juk jei būčiau gimusi Telšiuose ar juose gyvenčiau, laikyčiau Mažeikių siekius išsišokėliškais. Jie ir taip turi per daug, bet nenori dalytis. Ir būtų nesvarbu, kad Mažeikiuose daugiau gyventojų, naftos gamykla, reikšmingesnė perkamoji galia, kad ligoninė irgi turi istoriją, kad tuos du skyrius, kuriuos žadama „padovanoti“ kaimynams, taip pat galima laikyti neatsiejamus nuo šlovingos Mažeikių praeities. Bet kas viso šito klausysis, jei net rimtų argumentų ir faktų negirdi?
Ir dar. Natūraliai pikta dėl požiūrio: kai „korona“ puola, Mažeikiai pajėgūs gelbėti visą regioną, kai kalba eina apie pinigus, geriau duokime jų kitiems. Kažkokia ekspropriacija.
Tiems, kas nežino šios istorinės sąvokos, cituoju žodyną: „Ekspropriacija – privačios nuosavybės prievartinis nusavinimas, kuomet už atimtą turtą neatlyginama arba išmokėta kompensacija yra daug mažesnė už turto tikrąją vertę. Ekspropriaciją gali atlikti valstybė arba tiesiog kokia nors žmonių grupė.“
Niekas nežino, kokia tikroji per laiką užtarnauto pasitikėjimo vertė. Kas gali, naudojasi privačių medicinos įstaigų paslaugomis ar važiuoja pagal formulę „2+3“, bet ne visi tokie turtingi ir pajėgūs rinktis. Kažkam reikia ir mūsų ligoninės. Kam nors iš pacientų, bet ne konkurentams.
Štai kokios neramios buvo savaitgalio mintys.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*