Praėjusį savaitgalį galvojau: gal tik mūsų žemdirbiuose ir yra išlikęs tas baltiškas kovingumas, apie kurį vis pasakoja Lietuvos praeities tyrinėtojai? Nes dabar mes – didelis abejingųjų būrys. Kiekvienas sau ir už save, kiekvienam patinka piktintis ir keikti kitus, o bet kokį mums neaiškų ar nesuprantamą veiksmą vertiname kaip tikri fatalistai: ai, vis tiek nieko nepakeisiu, tai kam man rūpintis?
Taip, politika ir matematika – ne kiekvienam ir ne kas dešimtam suprantami dalykai. (Turiu galvoje ne suvokimus: a) „Visi jie – vagys ir niekdariai“; b) „Dukart du keturi – ir man užtenka“.)
Kai dabar atsiranda manančiųjų ir, svarbiausia, garsiai sakančiųjų, jog žemdirbiai, esą, pasirūpino tik savimi, pasidarė, kad jiems būtų geriau, mane, taip pat mažai susivokiančią politikoje ir tik šiek tiek daugiau – matematikoje, apima natūralus pasiutimas.
Noriu paklausti: o kas mums, sofų, lovų, fotelių artojams bei TV ekranų laistytojams (ašaromis) ir tręšėjams (seilėmis), trukdė susiimti, pradėti skaičiuoti bei mąstyti, ką kiekvienam asmeniškai atneš mokesčių reformos. Paskui rinktis į būrį, organizuoti, planuoti, važiuoti ir t. t.
Niekas.
Net verslas, kuris moka dėti centą prie cento ir taip pat sėkmingai centą po cento atimti, siuntinėjo atsišaukimus, paaiškinimus, kas bus, jeigu bus. Gąsdino, kad bus blogai. Bet nieko daugiau.
Suprantu, šių dienų progresyvūs verslininkai neturi senos sovietinės ž. ū. technikos, o Gedimino prospekto linkolnais, jaguarais, mazeračiais ar kitomis gražiomis transporto priemonėmis nenustebinsi ir neišgąsdinsi.
Užtat parlamentarai pernelyg nesigūžia ir ginasi, kad mūsų mokesčiai – vos ne patys mažiausi Europoje (gerai, kad ne Afrikoje ar Okeanijoje), o statistiniai duonos vartotojai eilinį kartą tręšia TV ekranus ir kompiuterių monitorius (suprask, ne importinėmis trąšomis, o nuosavomis seilėmis). Paskui ima rašyti. Komentarus. Maždaug taip: tie žulikai vėl dėl savęs viską padarė, o man duona su kefyru toliau brangsta…
Pala pala. Dar Donelaitis rašė apie grūdą ir šūdą. Iš būrų kalbos išvertus į dabartinių ponių kalbą, išeitų maždaug taip: jei nori rezultato, nors iki tuliko nueik… Žodžiu, pasistenk bent kiek, nebūk Slunkius (ir tas – iš Donelaičio pažįstamų).
Baigiu savo rašliavą rimto žmogaus pilietiškų pamąstymų ištrauka.
Ūkininkai išėjo į protestą – ne dėl privilegijų, ne dėl išimčių. Jie išėjo dėl neteisingos, skubotos ir neprofesionaliai parengtos mokesčių reformos, kuri ne tik neturi logikos, bet kenkia visai Valstybei. Ir ūkininkams pavyko! <…>
Ūkininkai kalbėjo visų verslų, kuriuos palies „reforma“, vardu. Galingi lobistai nesugebėjo pasiekti to, ką pasiekė ūkininkai savo vienybe. Taip – traktoriai gali būti politinis ginklas, bet tuo ginklu galėjo pasinaudoti ne tik ūkininkai.
P. S. Vakar mums visiems – visiems piliečiams – pabrango labai daug dalykų. Ir labai daug verslo iškeliaus į šešėlį arba į užsienį! (Šių minčių autorius – Gediminas Kvietkauskas, žemės ūkio technika prekiaujančios bendrovės direktorius.)
Tai tiek apie reformas ir traktorius. Šią dieną.
AudronėMALŪKIENĖ
