Pasirodžius informacijai apie artėjančius savivaldos rinkimus, pasidarė kažkaip linksmiau. Pagalvojau: o gal kas nors pasikeis? Būtų gerai, kad nepaaiškėtų, jog ir aš esu iš rinkėjų, kurie vis užlipa ant seno grėblio, – tikisi, tikisi, o paskui supranta, kad tas tikėjimas – šnipšto vertas.
Kad ir kaip būtų ateityje, rusena viltis, kad tokios „originalios“ kadencijos daugiau neteks išvysti. Juk, kaip sako liaudies išmintis, žaibas į tą patį medį dukart netrenkia. Nebent jie turėjo galvoje, kad jau po pirmo smūgio iš to medžio nieko neliko…
Šalia vilčių yra ir pavojų – partijų sąrašai taip greit neatsinaujins ir į kitos kadencijos Tarybą vėl susirinks apie du trečdalius senbuvių. O jie gali imtis seniai išmoktų ir patikrintų metodų.
Kas ypač krito į akis per šiuos beveik ketverius metus?
- GEBĖJIMAS SUSITARTI. Viešai ne, po stalu – kuo puikiausiai. Penkios koalicijos tarp įsižeidusių, susipykusių, įvairiais kaltinimais apsisvaidžiusių Tarybos narių – politinis fenomenas. Galėtų mokslininkai, politologai ar net psichologai su papildomomis terapinėmis žiniomis pas mus atvažiuoti ir atlikti tyrimą, kaip galima vieną dieną peštis, kitą – bučiuotis, trečią – bylinėtis, ketvirtą – purkšti politinius nuodus, penktą – spausti ranką ir gražiai susiglaudus fotografuotis masėms.
- DISKUSIJOS. Jų nėra, nebuvo ir, įtariu, dar ilgai nebus. Beveik visi vadinamųjų politinių diskusijų argumentai buvo nukreipti ne į analizuojamo reikalo esmę, o į oponentą ar net kolegą. Skeptiškas posakis: kai neturi ko pasakyti apie reikalą, užsipuoli žmogų – pas mus veikė visu šimtu procentų. Dialogas maždaug toks: „Kodėl manote, kad nereikia uždaryti/ atidaryti/ reformuoti šitos mokyklos?“ – „Todėl, kad tu pats nemokša/ buvai dvejetukininkas/ prastai kalbi angliškai/ ir išvis man tavo veidas nepatinka.“
- TIESIOG LAISVALAIKIS. Neretai kildavo įtarimų, kad į Tarybos posėdžius žmonės atėjo tiesiog pailsėti. Atsipūsti nuo sunkių darbų, problemiškų artimųjų ar kolegų. Jei tai būtų mokiniai, dar pridurčiau: atlikti nepadarytų namų darbų. Apie tai, kaip sunku išmanyti tiek daug sričių, įžvelgti tiek daug niuansų, niekas nekalba. Kuo mažiau žinai, tuo lengviau pasirinkti. Tad ir pagrindinis veiksmas, suprantama, vyksta kažkur kitur.
- POZA. Neklystantys, nebent suklaidinti. Darbštūs, nebent pagalių prikaišiotuose ratuose. Balti ir pūkuoti, mus mylintys, mums tarnaujantys. Nuosavų tarnybų, veikiančių už rinkėjų pinigus, pašlovinti ir peršlovinti, įamžinti ir aukso raidėm surašyti.
Norisi pasakyti: „Kukliau. Tai labiau įtikintų.“ Bet kur tau! Iš pradžių neišlipame iš garbės lentos, paskui – iš darbo biržos. Tokia sunki politiko dalia.
Tad kokių galų ją užsikarti sau ant kaklo ir kaskart mus grėbliuoti?
