REDAKTORIAUS SKILTIS: Griebė ir palaikė

Audronė MALŪKIENĖ

Lyg ir nederėtų taip sakyti, bet daugelis suvokia, kad būtent COVID-19 pandemija grąžino žmonių pasitikėjimą ir pagarbą medikams. Jau ir dėl to, kad jų darbas, pasiaukojimas tapo labiau matomas, į juos krypsta mūsų viltys – visi norime, kad tas užsitęsęs sunkusis mūsų visų gyvenimo laikotarpis pagaliau baigtųsi. Situacija šalyje ir Mažeikiuose permaininga, o mes jau išmokyti garsiai nesidžiaugti – kad tik blogiau nebūtų…
Penktadienį prisiminiau pirmąjį karantiną ir mūsų rašinius apie mažeikiškių norą padėti medikams. Vieni siuvo deficitines kaukes ir drabužius, gamino skydelius, kiti vežė pietus žmonėms, kurie dirba ilgai neišeidami iš ligoninės… O juk tada, lyginant su praėjusia žiema ir šiuo rudeniu, buvo tik COVID-19 žiedeliai, pirmieji pandemijos šaukliai, o ne tikroji pandemijos ataka.
O štai praėjęs penktadienis, kai prie ligoninės susirinko nedidelis būrelis mažeikiškių, labiau norinčių papolitikuoti nei palaikyti medikus (nors taip buvo teigiama), labai skyrėsi nuo anų dienų, kai ligoninės darbuotojai dėkojo bendrovėms ir žmonėms už tokias reikalingas saugos priemones, už savanorystę ir palaikymą – bet kokiais būdais.
Kas pasikeitė per tuos pusantrų metų? Mūsų atmintis sutrumpėjo? Ar žmonės pavargo būti dėkingi? O gal pandemijos gniaužtai ir baimė susirgti, prarasti artimuosius jau tapo mūsų kasdienybe, net rutina? Gal kai kam ir taikytinas tas paskutinis retorinis klausimas, nes šiandien medikai iš mūsų nieko daugiau neprašo, tik laiku pasiskiepyti.
Dar galėtų paprašyti, kad kiekvienas dirbtų savo darbą: medikai – nustatytų ligas ir jas gydytų, politikai – politikuotų. O jei yra kokių nors įžvalgų ar įtarimų, tada pasitelktų tikrintojus. Ir patikrintų. Ir išvadas pateiktų. Ir mes viską sužinotume.
Suprantu, kad politika yra toks gyvenimo būdas, kai labai norisi viešumo, tačiau ši sąvoka iškreipiama, jei viešumas siejamas tik su kokia nors vieša vieta. Niekas neuždraus politikuoti nei prie ligoninės, nei prie suolelio greta esančiame parke, tačiau nederėtų norėti, kad kiti mestų savo darbą ir rodytų dėmesį.
Ir dėkingumas, kai jis išreikalautas, netenka savo žavesio. Gal dėl to tiek nedaug jo išsiilgusių mažeikiškių susirinko į medikų palaikymo akciją. Tą palaikymą reikėtų rašyti kabutėse, nes juk susirinkta buvo tam, kad politinius oponentus būtų galima nors teoriškai „palaikyti“ suėmus už gerklės. Ir dar net spustelėti… Čia tokia metafora, neišsigąskite, bet, manau, ji labai tinka mano analizuojamai politinei saviraiškai.
Kol niekas manęs tokiu būdu stipriai suėmęs nepalaiko, turiu teisę klysti. Ypač jei kalba eina apie politiką – ne man skirtą darbą.
Todėl nedėkokite.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto