REDAKTORIAUS SKILTIS: Informacijos vakuume

Audronė MALŪKIENĖ

Šventės buvo tylios ir ramios, nepanašios į prieššventinį laikotarpį. Tai patvirtina ir medikai, ir policininkai, ir gaisrininkai. Ir aš, tas dienas žvalgiusis iš devinto aukšto balkono, galiu paliudyti: prieš šventes Mažeikiai šurmuliu buvo panašūs į sostinės Gariūnus, o štai per Kalėdas – tylu, ramu, vienas kitas automobilis pravažiuoja, vienas kitas praeivis nužingsniuoja savo keliais…
Per šventes sulaukiau ir nešventiško skambučio bei labai aktualaus klausimo: o ką daryti, kai sužinai, jog esi „kovidinis“ asmuo ar tavo artimas žmogus susirgo šia infekcija?
Kaip teigė man paskambinusi mažeikiškė, apie koronavirusą gausiai platinama informacija yra susijusi su šios ligos profilaktika – jau ir nebrandžiam ar nesuaugusiam žmogui aišku, kaip saugotis COVID-19 infekcijos ir kaip saugoti kitus. O kaip ja sirgti – patarimų lyg ir nėra, medikų pateikiamos informacijos kur kas mažiau arba beveik nieko. Be to, tarp virtualioje erdvėje plintančių „atradimų“ ir patikinimų, kaip įtariama, gali būti ir „žinių“, susijusių su vadinamosiomis melagienomis. Vieni pataria gydytis citrinos sultimis, kiti – česnakais, treti – alkoholio garais… Vieni liepia skystinti kraują, nes virusas kelia krešulių grėsmę, kiti aiškina, kad tai visiška nesąmonė, taip sau tik pakenksime. Vieni liepa karščiuoti „į sveikatą“, gerti arbatas, sultis, morsus ir tris savaites į padidėjusią temperatūrą nekreipti dėmesio, kiti gąsdina pavyzdžiais, liudijančiais, kad be medikų pagalbos „koroninė“ saviveikla – rizikingas pasirinkimas.
Pagal tai, kiek filmuotų patarimų ir patirčių juda po interneto platybes, galima daryti išvadą, kad mūsų požiūris į koronavirusinės infekcijos gydymąsi nuo tradicinės sistemos „Pasiklausk kaimyno“ vis dar aktualus.
Susidūrusi su ta pačia problema: ką patarti sergančiam koronavirusine infekcija ir kaip nepabloginti situacijos, ir aš pati pajutau informacinį vakuumą – lyg ir daug žinių yra, tačiau mažai ką gali pritaikyti praktiškai, išskyrus patarimus apie išskirtinių higienos normų laikymąsi. Pradėjau ieškoti pažįstamų medikų ir įkyriai klausinėti. Gauti (o gal tiksliau būtų pasakyti „išgauti“) patarimai taip pat buvo gana prieštaringi. Mane domino esminis klausimas: kada reikia nustoti laukti, pasyviai stebėti ligos eigą ir imti skambinti pavojaus varpais.
Apibendrindama visą surinktą informaciją galiu padaryti vieną išvadą: gydantis medikas su sunkiau sergančiu ligoniu apie jo būklę turėtų nuotoliniu būdu kalbėtis vos ne kasdien, o dar geriau – sudaryti galimybę tą būklę įvertinti, atliekant būtiniausius tyrimus. Visa kita mūsų – asmeninių slaugytojų – saviveikla gali būti rizikinga, ypač kai kalbame apie artimuosius, slegiamus garbaus amžiaus naštos ir papildomų lėtinių ligų. Įsiminė vienos gydytojos pastaba: „Ligoniui gali paprasčiausiai pristigti gyvybinių jėgų kovoti su virusu, o jo būklės pakitimų į bloga ne medikas gali ir nepastebėti.“
Suprantu, kad dabar daktaro dėmesys mums – aukso vertės, tai geriausiai įrodo statistiniai duomenys apie intensyvią COVID-19 infekcijos plėtrą. Karštoji linija, kuria siūloma pasikonsultuoti, yra tokia „karšta“, kad apie diskusijas ir patarimus geriau nė nesvajoti, laimingi tie, kurie pagaliau prisiskambino ir užsiregistravo tyrimams.
Ir dar viena išvada, kurią padariau po savųjų ieškojimų: mes iš tiesų prisiimame atsakomybę už artimus žmones – ne tik juos saugodami nuo viruso, bet ir tinkamai slaugydami, ieškodami medikų pagalbos, laiku į juos kreipdamiesi dėl savo artimųjų. Nes ir „įprasta“ koronavirusinės infekcijos eiga gali duoti netikėtų ir labai nepalankių rezultatų. Tikrai jau baigėsi virtualių ginčų apie „koroną“ laikas, daugelis mūsų susiduria su nauja problema, įrodančia, kad laikas veikti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto