Šis pavasaris mums išskirtinis – kiekvieną jo mėnesį – po šventę, vienaip ar kitaip susijusią su mūsų laikraščiu.
Pirmasis „Santarvės“ numeris pasirodė 1990 m. kovo 1 d. Taigi, kovą „Santarvei“ sukako 35-eri.
Pirmasis mūsų laikraščio numeris, tiesa, kitu pavadinimu, skaitytojus pasiekė 1945 m. balandžio 10 d. Garbingas, solidus 80-metis!
O ryt visi minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Spaudos darbuotojai ją laiko savo profesine švente.
Laikraštis – tai toks įdomus darbas ir rezultatas, kad niekada nežinosi, kas tavęs laukia. Kaip Vaižgantas norėtum tik žarstyti ir jums siųsti deimančiukus, bet realybė rodo – jie nesimėto. Tikiesi ypač gero turinio ir – še tau – apmaudi klaida lyg deguto šaukštas medaus statinaitėje… Mes manome, kad svarbiausia ir vertingiausia TAI, o paaiškėja, jog skaitytojas pasirenka kažką KITA.
Bet visus netikėtumus ir nemalonumus, jei jų yra (o jų, patikėkite, visada būna), atperka įdomus pašnekovas, geranoriškas prenumeratorius, malonus skaitytojo žodis ar pastebėjimas. Ir tai, kad JŪS MUS SKAITOTE.
Kai pačiame laikraštyje šventėme laikraščio 80-metį, vienas iš mūsų pašnekovų pasakė gerą mintį: LAIKRAŠTIS – tai istorijos šaltinis. Iš tiesų, nė viena iš žiniasklaidos priemonių nėra tokia ilgalaikė kaip laikraštis. Tuo pati įsitikinau ir rašiau apie Mažvydo bibliotekos lobius. Ir mes jau tiek daug senųjų laikraščio numerių atidavėme Mažeikių muziejui – kad jis saugotų, kad į knygas pamečiui surišti laikraščiai gyvuotų, kiek galima, ilgiau.
Bet tą spaudos ypatybę – praeities liudijimų: įvykių, faktų, vardų ir pavardžių, nuomonių, vertinimų, pasakojimų, kūrybos bandymų ir kt. gausą bei įvairovę – reikia vertinti ir iš kitos pozicijos. Kaip didelę ATSAKOMYBĘ. Nors kartais ir pajuokauju, kad klaida laikraštyje – ne akmenyje iškaltas žodis, kurį, beje, taip pat galima nušlifuoti, perkalti, pakeisti, tai retai paguodžia.
Dar apie ilgaamžiškumą. Mano kurso draugė, sostinėje nuėjusi į biblioteką, paprašė „Santarvės“ žurnalų. Ar bibliotekininkė nenugirdo, ar nesuprato, bet į skaityklą iš saugyklos atvežė visą kalną mūsų laikraščio komplektų… Smagiai pasijuokusi mano draugė pasakė, kad jai reikėjo tik nedidelio leidinių pluoštelio. Mat „Santarvės“ žurnalas iš tiesų buvo. („Santarvė“, lietuvių tautinės krypties žurnalas, 1951–1958 m. leistas Londone. Pasirodė 42 šio žurnalo numeriai.)
O mūsų laikraščio numerių skaičius jau seniai perlipo 11 tūkst. Ir nelabai žinome, nuo kada tie numeriai skaičiuojami. Bandėme aiškintis, paskui numojome ranka. Ne tai svarbiausia.
Svarbu, kad esate JŪS ir esame MES – ir yra SANTARVĖ.
Tad rytojaus šventė priklauso mums visiems: ir kalbantiems, ir rašantiems, ir skaitantiems. Ir žurnalistams, ir leidėjams – visoms visų laikraščių redakcijoms. Ir bibliotekininkams, ir muziejininkams, ir mokytojams. Moki kalbą – žinai kelią ir – Į ŠVENTĘ. Dar vieną gyvenimo dieną, kuri jau poryt ims pamažu virsti istorija…
Gražaus pavasario, įdomių ir vertingų darbų, malonių pojūčių, mieli skaitytojai ir kolegos.
