REDAKTORIAUS SKILTIS: Ką reikia gelbėti?

Audronė MALŪKIENĖ

Šeštadienio vakarą buvau pasiryžusi šokti iš lovos ir lėkti gelbėti sielų. Mat draugė persiuntė atsišaukimą iš „Feisbuko“ (ji yra socialinių tinklų fanė ir žvalgosi ten bent jau kelis kartus per dieną).
Susidūriau su problema – noriu padėti, bet nežinau kam. Empatiškam žmogui natūralu atsiliepti į pagalbos šauksmą. Ir atitinkamai reaguoti norisi.
Kalbu apie šeštadienį pasirodžiusį mūsų Savivaldybės pranešimą, kuriame be įprasto faktų konstatavimo net tris kartus nuskambėjo „SOS“.
Istorinis intarpas: „Save our souls“ arba „Save our spirits“ – gelbėkite mūsų sielas. Taip iš anglų kalbos verčiama šio signalo interpretacija, ją Morzės abėcėlės šaukiniui, pasak istorikų, sugalvojo jūreiviai. Kodėl būtent jūreiviai? SOS signalas prieš 115 metų buvo oficialiai patvirtintas ir gana greitai tapo tarptautiniu signalu, pranešančiu apie laivą jūroje ištikusią nelaimę. Dabar laivai apie bėdą signalizuoja kitaip, bet kas yra SOS, vis dar žinome: trys taškai, trys brūkšniai ir dar trys taškai…
Grįžtu prie pranešimo. Taigi, supratau, kad Mažeikiuose kažkas skęsta. Kad skendimas susijęs su mūsų valdžia. Kad ji nebežino, ką daryti su koronavirusu ir mūsų pasileidimu. Bet ką ir kaip reikia gelbėti – vis tiek neaišku.
Tad niekur ir neišėjau. Tik į balkoną. Pažiūrėjau, kad Savivaldybės pastatas stovi (pro mano langus matosi), kad vėliava plevėsuoja, ir tęsiau šeštadienio vakarą. Tiesa, kiek pasinervinusi – kam reikėjo šauktis pagalbos (ir net tris kartus), jei tos pagalbos niekam nereikia?
Gerai, pajuokavome apie netinkamą oficialių pranešimų stilių ir užteks.
O jeigu rimčiau, pasvarstykime, kokios mintys kyla, kai esi tik stebėtojas, faktų fiksuotojas, nuomonių atskleidėjas, tačiau neturi įtakos valdžios sprendimams.
Iš tiesų situacija rajone tampa vis labiau įtempta. Įtariu, kad tai konstatuos ir vietinė ekstremalių situacijų komisija, kuri rinksis jau po to, kai aš parašysiu šią skiltį, – pirmadienį po pietų.
COVID-19 susirgimų statistika liudija, kad šią infekciją jau yra pasigavęs kas šimtasis mūsų rajono gyventojas. Vidutiniškai tiek išeina, mūsų savivaldybės gyventojų skaičių padalijus iš užsikrėtusiųjų skaičiaus. Tarkime, kad vienas užsikrėtusysis gali virusą išplatinti vidutiniškai 10 žmonių. Jei nesėdėjo namuose, kol galvojo, kad yra sveikas, jei ėjo į darbą ir turėjo kontaktų, kol jautė minimalius simptomus, kuriuos pats priskyrė standartinei slogai, jei nieko nejautė, bet visur vaikštinėjo… Labai daug „jeigu“, bet tokiu atveju turėsime kelis tūkstančius. Čia aš tik paprasta aritmetika užsiimu, ne tikimybių teorija.
Kaip rodo medikų statistika, daliai sergančiųjų reikia intensyvios pagalbos, ne tik nedarbingumo pažymėjimo ir izoliacijos. Ir tos pagalbos ištekliai vis labiau senka: medikai taip pat suserga, jie nebeatlaiko nežmoniškų krūvių, ligoninėje nebėra vietų koronavirusu užkrėstiems pacientams, COVID-19 poskyrių plotai ir lovų skaičius vis auga…
Įsivaizduokime, kad patekome tarp tų, kuriems korona kelia grėsmę. Ne tik sveikatai, bet ir gyvybei. Bet nebėra kam pagelbėti. Įsivaizduokime, kad realios pagalbos prašo mūsų artimas žmogus, o jos nebus galima suteikti laiku ir vietoje.
Gal bent mūsų vaizduotė privers mus susilaikyti ir neklajoti po Mažeikius? Gal tai pačiai SOS signalizuojančiai valdžiai pagaliau pasidarys aišku, kad COVID-19 infekcija – ne eilinis gripelis, kurį jie patys kol kas apėjo ar lengvai ištvėrė.
Artėja dar vienos šventės. Jei aš būčiau didelė valdžia, nutraukčiau visas konkurencines prekybininkų išmones, akcijas, išpardavimus, reklamas – viską, kas žmones vilioja iš namų. Suprantu, kad tai daug kam nepatiks, bet, patikėkite, be akcinės kreidos vaistuose ir akcinio mėsos pakaitalo dozės dešroje išgyventi galima. Kaip ir be išradingų Kūčių ir sočių Kalėdų.
Sakau tai, nes bijau, kad situacijos, kai nebus kam pasiųsti tikro – asmeniško netikėtos (sakau netikėtos, bet ji labai tikėtina ir ne kartą apkalbėta, aprašyta) nelaimės signalo, kai kurie galime ir neišgyventi.
Gal geriau nebeklajokime kaip tos nenumaldomos sielos po anapusinius tyrus? Ir gal tuomet apsieisime be jokios signalizacijos.
Audronė MALŪKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto