Kai nedideliam jaunų žmonių būreliui kartą uždaviau klausimą, ką jie darytų, laimėję milijoną, atsakymų sulaukiau įvairių. Vieni ketino gerai įsikurti – pirkti namą, ištaigingą automobilį, jei liks pinigėlių – pakeliauti. Geraširdžiai sakė apdovanosiantys artimus žmones – pildysiantys jų didžiausias svajones. Buvo ir tokių, kurie manė, kad geriausias loterijos pinigų panaudojimas – investuoti. Tiesa, nelabai žinojo, kur, bet iki to lemtingojo laimėjimo žadėjo išsiaiškinti.
Tuomet aiškinomės mintį, kad dideli pinigai paprastai yra kažkokios rimtos priežasties pasekmė, nežinia iš kur jie neatsiranda. Na, nebent pasipainiotų po ranka tas lemtingasis loterijos bilietas.
Beje, milijoninių laimėjimų istorija liudija, kad aukso puodus ar kitus pagrindinius prizus išlošę žmonės netapo laimingi. Tuos pinigus jie greitai išdalijo į kairę ir dešinę, prisipirko turto, kurio nesugebėjo suvaldyti ir prižiūrėti, arba banaliausiai prauliojo. Pastariesiems gal ir nepikta, kad išgaravo laimingasis milijonas – nors pagyveno kaip žmonės: restoranuose pietavo, taksi važinėjo, gimines ir draugus lankė ar į svečius kvietėsi, dosniai vaišino. Tad ir pavyduolių būrys juos supo, tikiuosi, nedidelis – tegul nepasidalijo lengvais pinigais, tai bent šventę padarė…
Šią paralelę vedu ES struktūrinių fondų paramos „laimėjimo“ link. Rajonas nemažai išlošė, gal net per daug – kad niekaip nesugeba tų pinigėlių „įgyvendinti“. Tačiau bėda ne ta. Matau didesnę grėsmę – kad nebūtų kaip tam lengvabūdžiam žmogeliui, kuris, visą gyvenimą praleidęs bet kaip ir bet kokiomis sąlygomis, išlošia milijoną ir užsimano pasistatyti ar nusipirkti rūmus. Rūmuose visi gražūs, laimingi ir šiek tiek nuobodžiaujantys vaikšto tik muilo operose ar „Tele 2“ reklamoje. Kas išmano, kas prižiūri, kad ir nedidelius namus, žino, jog juos įsigyti – tik viena medalio pusė. Reikia dar ir išlaikyti. Lygiai taip pat, kaip reikia drausti, saugoti ir prižiūrėti brangią mašiną, tad kiekvienais metais ji kainuoja gerokai daugiau nei padaužytas „golfukas“.
Bet grįžtu prie ES. Matau, kaip puošiasi ir gražėja gatvės, viešosios erdvės, kaip gausaus lietaus laistomos veši gėlės ir krūmai. Džiaugiuosi, ką ir sakyti. Bet kirba ir kita mintis – girdėjau, kad miestui tvarkyti skirtų biudžeto pinigėlių likę gerokai mažiau, nei tikėtasi. O priežiūros plotai ir visi kiti gražumai dygsta vienas po kito. Gerai buvo senais laikais, – pagalvoju. Žolę nupešei, šaligatvį nurinkai ar pašlavei, ir jokių rūpesčių. Lauk rudens. Dabar visokie augalai augalėliai, susodinti skersai-įstrižai ir kryžmai… Visokie medeliai, suoleliai, žvirgždeliai, akmenėliai… Vaje, kiek laistymo, valymo, rinkimo ir ravėjimo! Kiek sodinimo ir persodinimo, kiek paruošimo žiemai…
Europa liepė penkerius metus po renovacijos nieko nejudinti, bet tas grožybes prižiūrėti ir puoselėti priklauso. O iš kokių pinigų, jei jau dabar kalbama, kad iš didelio maišo liko paliegęs maišelis?
Galvoju: bus kaip su Melioratorių parku. Visas problemas, projektuotojai su statybininkais, rodos, išsprendė: ir nugenėjo, ir išraustė, ir pasodino, ir pastatė. Ilsėkis ir džiaukis! Tik kas galėjo pagalvoti, kad pagrindiniai šių grožybių naudotojai bus tik iš vienos – varninių – šeimos?
Taip ir klesti plunksnuočiai, okupavę didžiąją parkelio dalį. Ir niekas nieko negali padaryti, tik laukti, kol jie vaikus užaugins, skraidyti išmokys ir gal kur nors išsikels… Tada galbūt nuvalysime suoliukus, patys žinote, nuo ko, ir galėsime pasinaudoti ES dovanotais smagumais bei patogumais. Aišku, jei bus kam ir už ką tuos paviršius nušveisti. Priešingu atveju teks arba į parkelį neiti, arba apsaugas neštis patiems.
Tai štai žiūriu į vis gražėjantį miestą ir galvoju apie vis mažėjančius pinigus. Būtų liūdna, jei pasitvirtintų nelaimėlių laimėtojų patirtis – kad lengvi pinigai gali tapti sunkia našta ar net nesantaikos sėkla.
Nors, kita vertus, geriau tegul žydi tos gėlytės. Juk taupumo sumetimais permainų iniciatoriai galėjo viską ir užbetonuoti. Gal ir gerai, kad nežiūrėjo į perspektyvą, nežinojo (ar nepaisė) fakto, kad turtas brangiai kainuoja ne vieną kartą.
Pasidžiaukime, kol lynoja, pasivaikščiokime, pasižmonėkime, nes kai žemė išdžius, ims sekti ir jos priežiūros biudžetas. Kas žino, kiek jo yra likę ir kam bus skirta. Viena suvokiu: audros išversto medžio kelmui prie manojo namo – tikrai ne. Nebent medį supjaustę ir išsivežę tvarkytojai nutarė palikti kaip paminklą klimato atšilimui įamžinti.
Panašu, kad mūsų valdžia vadovaujasi šiek tiek perfrazuotais ir sau prisitaikytais principais: šiandien gerai, o toliau – kaip Dievas (arba ES!) duos arba dar vienu – po mūsų nors ir tvanas.
O dėl to, kaip bus toliau dėl miesto priežiūros, pergyventi nereikia. Įvairius darbus atliks žmoneliai, atidirbinėjantys už gaunamą socialinę paramą…
Ir viskas būtų lyg ir gerai, tik va bėda bėda bėda, mat seniūnams teks mažumėlę pasukti galvas kaip tuos darbus paskirstyti tiems bedarbiams, iš kur darbo įrankių gauti ir t.t. Anksčiau buvo paprasčiau: pervesdavo pašalpas ir visi laimingi, patenkinti: nei sukt galvos kur čia juos įdarbinti, nei ką. Kaip sakoma vienoje vietinės radijo stoties reklamoje: sunkūs laikai atėjo, visur tik krizė krizėėė…
Taip ir gyvenam, kaip pasakoj: kuo toliau, tuo baisiau…:)