Kai brandžioje vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje savo tėveliui bandydavau įrodinėti, jog mūsų šeimos gyvenimo kokybė labai pagerėtų įsigijus juostinį magnetofoną „Daina“, vienas iš jo kontrargumentų skambėjo taip: ši technika tobulėja, tad palaukus bus galima įsigyti dar geresnį daiktą…
Bandykite atspėti, kokį pirmą „baldą“ įsigijau į man suteiktą nuosavą būstą. Taip, naują juostinį magnetofoną! Ne „Jupiterį“ (jis buvo deficitų deficitas), bet gana gero modelio daiktą, kuris man tarnavo ilgai – dar ir tuomet, kai pasirodė naujos kartos kasetiniai magnetofonai… Pirkau, žinoma, išsimokėtinai, nes laukti ir taupyti pinigus neturėjau valios. Panašiai įsigijau ir daugelį man reikalingų brangių daiktų. Taip, ne visi mūsų šeimoje pritarė šioms rizikoms. Paskui priprato, tuo labiau kad į skolų duobę kažkaip nepapuldavau.
Ir dabar, kai manęs klausia, ką galvoju apie Savivaldybės ketinimą imti didelę paskolą Sporto ir pramogų centro statybai, atsakau, jog suprantu šį žingsnį. O pagrįstai vertinti ir tiksliai prognozuoti man būtų pernelyg sudėtinga.
Kita vertus, drįstu prisiminti, kad Savivaldybė ir anksčiau yra buvusi finansinėse duobėse, tačiau iš jų kažkaip sėkmingai išsikapanojo. Per tris dešimtmečius „Santarvė“ aprašinėjo tokius projektus ir tokias nepasiteisinusias investicijas, kad, jas sudėjus, manau, išeitų pastatyti tą patį Centrą ir dar apželdinimui liktų…
Ne kartą laikraštyje skelbėme valdžios šūkį susiveržti diržus, taupiau planuoti bei naudoti biudžeto lėšas… Laikas bėgo, Mažeikiai išgyveno ir krizes, ir lėšų perteklių, net ne visais mums siūlomais pinigais tinkamai pasinaudoti pavyko.
Gal aš dabar labai subjektyvi, iškritusi iš „aktualaus konteksto“, bet būna – ir juokas suima, ir pikta darosi, kai skaitau, kur skiriami biudžeto ar kokių nors „liberalesnių“ savivaldybės programų pinigai: popietėms, rytmečiams ir neva prevencijoms, mokymams, kuriuose dalyvauja keli žmonės, o jų organizatoriai „paukščiuoja“ ir raportuoja apie intensyvią veiklą… Netiesą rašau? Juk jau įspėjau, kad žiūriu subjektyviai, iš savosios varpinės, tačiau linkiu ir kitiems sau nemeluoti. Būna atvejų, kai valdiški pinigai paleidžiami vėjais? Nebūna? Na, jums geriau žinoti…
Iš tos pačios subjektyviosios varpinės žvelgdama deklaruoju: man geriau žvirblis prie miesto tvenkinių negu strutis projektiniame popieriuje. Geriau pradėtas statyti Centras nei dar dešimtmetį užsitęsę vieši priekaištai: „Kodėl vis žadėjote, vis planavote, bet niekaip nepadarėte?!“
Gal iki šiol mūsų valdžioms nelabai ir norėjosi, tiesa? Trukdė kiti rūpesčiai, politiniai kivirčai ir vis didėjantys išlaidų srautai?
Jei dabar mažiau trukdžių siekti tikslo, tebūnie taip. Gal ryžtingas žingsnis, kad ir su rizikos prieskoniu, bus sėkmingas?
Nuoširdžiai norėčiau.