REDAKTORIAUS SKILTIS: Kategorijos

Audronė MALŪKIENĖ

Penktadienio „Santarvėje“ išspausdintas straipsnis apie skiepijimą nuo COVID-19 infekcijos sukėlė nemažai emocingų diskusijų ir pasipiktinimo. Žmones piktino ne viskas, kas jame buvo parašyta, bet informacija apie be eilės paskiepytus neformaliųjų ugdymo įstaigų darbuotojus.
Manau, reikšmingo pirmumo, „blato“ ir „prieš įstatymą visi lygūs, bet yra ir lygesnių“ tema dar ilgai jauks mūsų emocijas. Todėl kad kalba eina ne apie padėkos raštus ir įvertinimus, net ne atlyginimus, o apie sveikatą ir „koronos“ pavojus, grėsmes.
Įstatymas, kuriame apibrėžta, kas iš ugdymo sistemos turi būti paskiepytas pirmiausia, tiksliai įvardija dvi dimensijas: ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo. Toliau eina „turintys kontaktų“.
Gimnazijų mokytojų nepasitenkinimas, kad apie juos nepagalvota nei sąrašuose, nei vietiniuose valdžios planuose, nei įstatymuose, yra natūrali reakcija. Jie žino, kad daugeliui ruoštis ir dalyvauti valstybiniuose brandos egzaminuose teks „gyvai“. Laikas labai greitai bėga, o valdininkai – ne abiturientai ir ne epidemiologai ar „infekcionistai“ – jie nemoka suskaičiuoti nei dienų, likusių iki egzaminų sesijos, nei skiepijimo ir imuniteto susidarymo terminų.
Abiturientus išleidžiančių ir egzaminus vykdančių šalies mokyklų vadovai, pedagogai kreipiasi į savo ministeriją, aiškina ministrei, kodėl reikia ir tokių ugdymo sistemos darbuotojų pirmumo sąrašų. Gal aukščiausia valdžia spės papildyti įstatymą tais keliais sakiniais, o gal ir nespės. Gal nors atskirą įsaką ar nutarimą išleis. Bet… Valdymo mašina sukasi labai lėtai. Egzaminai artėja, skiepų įsigalėjimas mūsų organizme ir jų „galiojimas“ ribotas. Tad akivaizdu, kad baimės tarp pedagogų yra daug ir ji pamatuota.
Dėl tos baimės, manau, ir kyla nepasitenkinimo ar susipriešinimo bangos. Pykstasi žmonės, kad vieniems pavyko kažkaip „prasmukti“ ir pasiskiepyti, ieško etinių pažeidimų ar net „aferos“ šaknų. O jų gali ir išvis nebūti. Gal išties vienas vadovas padavė sąrašą ir skiepijimo organizatoriai jį priėmė, kitas nepadavė, iš kito nepriėmė? Kas dabar supaisys, jei šaukštai po pietų? Jei neformalusis ugdymas aplenkė formalųjį. Kiekvienas vadovas rūpinasi savo komanda? Bet kam tada įstatymai, tvarkos ir jų prižiūrėtojai, vykdytojai?
Kažkodėl galvoju, kad viso to „skandaliuko“ galėjo ir nebūti. Pavyzdžiui, jei kairė žinotų tai, kas akivaizdu dešinei (kalbu ne apie ideologines nuostatas).
Pasvarstykime. Štai vieni atsakingi žmonės (arba institucijos) tvarko medicininius skiepijamųjų sąrašus, kiti – egzaminų vykdytojų. Treti žino apie skirtingas vakcinas, skiepijimo schemas ir imuninės sistemos „užvedimo“ terminus. Skirtingos vakcinos – skirtingi ir terminai. Reikia labai gerai pagalvoti, ką skiepyti, kada skiepyti ir kuo skiepyti.
Žiaurus reikalas vidutinio galingumo ir atsakingumo smegenims tokį informacijos srautą sugauti, suvirškinti ir suvaldyti. Todėl kiekvienai žinybai, tarnybai, ats. asmenims geriau veikti ne kartu, o pavieniui. Juk mes – ne cezariai ir ne kompiuteriai, tai jie vienu metu gali mąstyti ir veikti skirtingomis kryptimis ir operuoti skirtingais dydžiais ar kategorijomis.
Įtariu, kad labiausiai paplitusi mąstymo ir veikimo kategorija – kategoriškai vengti vieningos sistemos. Tada nei kaltų, nei atsakingų už pradinį, tarpinį ar galutinį rezultatą niekas nesuras. Net nežinos, ko ir kur ieškoti. O jei kas ir pabandys – kovidą jiems į kaktą – tiek ateinant, tiek nueinant.
Štai taip. Saugokimės, kol galime.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*