Ačiū Mažeikių muziejui už šią fantastišką dovaną. Mūsų namukas prieš beveik 50 metų. J. Basanavičiaus gatvė su daug daug medžių. Akiai neįprasta transporto priemonė… Smagu. Norisi šypsotis, prisiminti tą pastatą, pro kurį ėjome į mokyklą. O atmintis jo kažkaip neatgamina, tik kaštonus, po kuriais klūpėdavome rudenį, kad paskui galėtume ant plačios palangės ganyti dideles karvių ir avių bandas…
Ačiū Generolo Povilo Plechavičiaus atminties išsaugojimo labdaros ir paramos fondui už sveikinimą ir gėles.
Taip jau susiklostė, kad dėmesį ir iniciatyvą paprastai rodome mes, laikraštininkai. Užtat labai malonūs būna to „grįžtamojo ryšio“ netikėti blyksniai.
Kiekvienas žinome nerašytą taisyklę: nori dovanų – daryk balių, kviesk svečius. Tik ne visada išeina surengti ką nors grandioziško. Tuo labiau kad mūsų darbai – nuolat matomi ir kaskart įvertinami. Gaila, kad rečiau – geru žodžiu, palaikymu, paskatinimu, padrąsinimu. Bet juk ir mes – tokie pat žmonės, ilgiau menantys, kas nepatiko, o ne priešingai.
80 metų. Žmogui tai labai daug, bet ne laikraščiui. Gaila, kad mūsų spaudos istorija tokia pat sudėtinga, kaip ir šalies. Pradedant caro draudimu, baigiant gūdžiu pokariu praėjusio amžiaus viduryje ir partine ideologija. Taigi, jei žurnalistikos istorija jau išnagrinėjo (beje, ir tebenagrinėja) XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios ar tarpukario leidinius, privačiame pokalbyje mane į kampą pastatė klausimai apie mūsų laikraštį: kaip buvo platinamas, kokią lokalią vietą „dengė“, kodėl buvo perpavadinamas (iki „Santarvės“), kas ir kaip jį leido. Ir t. t., ir pan. Į kai kuriuos klausimus galėjau atsakyti, į kitus – nelabai. Dabar manau, kad tai būsimų žiniasklaidos istorijos studijų, tyrimų laukas.
O gal ir mes patys dar pasidomėsime. Juk šalia – Mažeikių muziejus, saugantis mūsų laikraščio numerius nuo pat pirmojo. Šios įstaigos žmonės tiek yra sukaupę, daug visko žino ir daug kuo domisi.
Ir, be to, 80-metis tęsiasi visus metus.
Šiandien noriu nuoširdžiai padėkoti visiems mūsų skaitytojams, jo prenumeratoriams ir pirkėjams, reklamos užsakovams, mūsų neetatiniams autoriams, gerų idėjų generatoriams ir sufleriams. Kolegoms. Mūsų pagalbininkams. Visiems, kurie neabejingi vietiniam laikraščiui. Visiems, kurie galvoja: nors jis jau garbaus amžiaus senukas, bet tikrai ne dinozauras (vis prisimenu vienos televizininkės pašmaikštavimą, uff, juk sakiau, kad bloga mename ilgiau).
Būkime. Gyvuokime. Džiaukimės kiekviena diena ir kiekvienu nauju numeriu.