Audronė MALŪKIENĖ.
Trisdešimt aštuonerių metų australas atėjo į policiją ir prisipažino pavogęs 79 centus. Tai atsitiko prieš dvidešimt metų – būsimasis advokatas, tuomet aštuoniolikmetis, išgraibė iš fontano monetas, kurias turistai ir vietos gyventojai mesdavo norėdami, kad išsipildytų jų svajonės.
Kas privertė Saimoną Metersą – tokia incidento kaltininko pavardė – atvykti į policiją, nėra žinoma. Tik tai, kad anuomet jis buvo policijos sulaikytas, tačiau kaltės nepripažino, o vėliau neatvyko į apklausą teisme.
Kai teisėjas po dvidešimties metų susipažino su bylos medžiaga, jis nusprendė teisiamojo nebausti. Šios istorijos išdava – žiniasklaidos pranešimas apie keistą sąžinės graužatį, kurios australas nutarė atsikratyti – nuėjo į policiją ir pasakė: aš kaltas.
Keisti tie australai, kai pagalvoji, keista ir jų sąžinė. Mes dėl keliasdešimties šlapių centų tikrai sau galvos nesuktume ir į policijos skyrius nelakstytume. Ir policija veikiau tokį „savanorį“ nukreiptų į kokią nors sveikatos įstaigą, nei į areštinę ar teismą. Bet įtariu, kad ir toje tolimoje Australijoje į žmogelį pažiūrėta su humoru – priešingu atveju mes apie šią istoriją nebūtume sužinoję…
O štai sąžinės graužaties reikėtų pavydėti. Kiek mūsų pinigėlių išmėtyta į visokius tokius „laimės“ fontanus, tikintis rezultato ir sėkmės – net baisu pagalvoti. Būtume kas asmeniškai išsigriebę nors dalelę – gyventume kaip lordai. Turiu galvoje ir milijonus, prarastus sumažinus nekilnojamojo turto mokestį, ir parko renovacijos projekto kainą, nustatytą „iš lubų“, mat konkurentų nebuvo įsileista. Ir pusvelčiui privatininkams išdalintus, o paskui brangiai supirktus objektus…
Didelis ir talpus tas Valdiškos Laimės Fontanas. O svarbiausia – neperregimas. Niekas nemato, kiek tų monetų sumesta ir nuskandinta. O visiems kitiems varguoliams, trokštantiems išsigriebti nors saujelę centų – prie beveik minimalaus atlyginimo prisidurti ar valdiškiems namams pasišildyti, kultūringai trenkiama per nagus: lėšų nėra, ieškokite kitų rezervų, kalkite dirže naują skylę.
O tų prarastų ar ištaškytų pinigėlių niekas ir nepasigenda – kita valdžia, kiti metai, kiti biudžetai…
Štai todėl ir esame visapusiškai ramūs bei laimingi – ir dėl tos demokratiškos kolektyvinės atsakomybės, ir dėl lanksčios partinės sąžinės, kuri nori graužia, nori – ne.
Įtariu, kad greit pasieksime nirvaną. O tie keisti australai tegul sau laksto kartu su kengūromis – ar į policijas, ar kur kitur, kur jų širdys geidžia.
Nes mes – kitokie.
