Įsivaizduokime, kad esame pabėgėliai ir atsidūrėme svetimoje šalyje, nemažame mieste. Tarkime, Vokietijoje ar kur nors arčiau, Estijoje. Ten mums suteikė stogą virš galvos ir maisto, o svarbiausia – ilgai lauktos ramybės, kad pailsėtume ir susidėliotume mintis. Kokios jos būtų? Manau, viena pagrindinių: „O kas toliau? Kaip turiu gyventi nuo šios dienos?“
Įsivaizduokime, kad mes nemokame tos šalies kalbos, o aplinkiniai nemoka lietuviškai. Kad mes nežinome, kur kreiptis, ką daryti, kokios mūsų teisės ir pareigos. Ir labai sunkiai bandome sukaupti gyvybiškai reikalingų žinių. Net neabejoju, kad šalia pastogės ir valgio, galimybės ištiesti kojas ir ramiai pagalvoti mums labai reikėtų informacijos. Tos pačios „smulkmenos“, kurios kol kas labai trūksta pas mus atvykusiems ukrainiečiams. O, be to, kad ir kaip būtų keista – mums patiems.
Praėjusią savaitę sulaukiau klausimo: ką daryti, kai į miestelį atvyko karo pabėgėlių, o nėra nė vieno paskirto žmogaus, kuris jiems padėtų susiorientuoti? Ar bent jau atsakyti į klausimus, kur išsikeisti pinigų (ne eurų jie atsivežė, o grivinų), kur kreiptis dėl paramos: darbo galimybės, registracijos, maisto davinio, gal kažkokios išmokos, kad vaikams pavyktų nupirkti drabužių, nes pavasarėja… Valdžios žmogus neva pareiškęs: kas atidavė namus, priglaudė, tas tegul ir rūpinasi. O jei tas žmogus gyvena toli ir gali tik būstą pasiūlyti? Graži istorija, ar ne?
Gerai, kad ukrainietės pateko į santykinai nedidelę bendruomenę, vis kas nors imsis ir paglobos. Taip ir nutiko.
Kai šią istoriją išdėsčiau privačiame pokalbyje, man pareiškė: internete ir laikraščiuose yra paskelbti pagalbos koordinatorių telefonai.
Puiku. Grįžkime prie mūsų įsivaizduojamos situacijos. Ką daryti, kai telefonai ir kt. paskelbta kažkur interneto erdvėse ir viskas parašyta vokiškai ar estiškai? Mums bus paprasta ir aišku? Ypač jei gerai mokame tik savo kalbą. Ką daryti, jei esame ne kaime, o mieste, kur bendravimas apribotas ir gerokai sudėtingesnis?
Oficialūs pranešimai, kad jie pasiektų atvykėlius, turėtų būti keliomis kalbomis, svarbiausią informaciją reikėtų įteikti žmogui į rankas, o ne „kažkur patalpinti“.
Pirmadienį pavyko išsiaiškinti, kad mūsų rajone jau yra apie šešios dešimtys pabėgėlių. Daugelį jų priglobė giminės ir privatūs asmenys. Gal ir gerai, vietos gyventojams paprasčiau rasti ukrainiečiams reikalingos informacijos, bent pradžiai. Bet ne iš vieno girdėjau, kad ir mums tai pakankamai sudėtinga.
Labai gaila, bet skiltį turiu užbaigti šnekamosios kalbos apibendrinimu: kol kas – ne kažkas. Gal tas neapibrėžtumas – tik sunkiai pradžiai, o paskui bus lengviau?
