Išsyk įspėju: neieškokite žodynuose pirmojo žodžio reikšmės. Jį aš pati sugalvojau: tai – žemaitiškai parašytos frazės „Kon to pezi?“ (Ką tu pezi?) vedinys. Naujadaru „kontopezija“ aš vadinu kalbėjimą, vertinimą, kuris yra bereikšmis, išduodantis šnekėtojo slapstymąsi už „reikšmingų“ žodžių, savotišką maivymąsi. Pavyzdžiui, toks tekstas: „Jūsų koncepcija manyje sukėlė hiperbolizuotas refleksijas, kad aš net a priori negalėjau kvestionuoti savajame diskurse inspiruoto tokio lygmens kognityvinio disonanso…“ Smagu, ne? Ir kaip aišku!.. Arba kitas sprendimo pagrindimo pavyzdys: „O man taip atrodo/taip patiko/taip pasirodė teisinga.“
Kompetencijų sąvoka aiški? Tai žinios ir gebėjimai, kurie būtini atlikti vieną arba kitą darbą ir pasiekti maksimaliai tinkantį rezultatą. Laikai keičiasi, reikalavimai darbams ir rezultatams – taip pat. Pastebėtina, kad vis mažiau galimybių vietoj kompetencijų pakišti kontopezijas ir galvoti, kad pasiseks. Bet, matyt, dar pasitaiko.
Pavyzdžiu gali būti meninio skaitymo konkurso, kuris prilyginamas olimpiadai, rajoninė atranka. Gimnazistė, nuvykusi į sostinę ir už tą patį meninį tekstą iš kompetentingos komisijos pelniusi vienbalsį pripažinimą bei „Grand Prix“, rajoninėje atrankoje turėjo pasitenkinti antra vieta. Kitos miesto mokyklos mokinė rajoninėje atrankoje taip pat pelnė antrą vietą, bet mokytoja ir mokykla nepasidavė, parašė regioninės atrankos organizatoriams, kad nesutinka su vietos komisijos vertinimu, nes niekas iš narių nepagrindė savo sprendimo. Ir sulaukė kvietimo atsiųsti savo skaitovę į regioninę atranką. Koks rezultatas? Taip, nesuklydote, mergaitė laimėjo pirmą vietą! Ir kitas faktas: abu rajoninės komisijos atrinkti pirmų vietų laimėtojai į respublikinį turą nepateko.
Vertinti sunku, ypač tokį dalyką kaip meninis žodis bei jo interpretacija. Todėl nenorėčiau dalytis gandais, kaip vis dar atsiranda įstaigų ar asmenų, mokančių „užnorinti“ komisiją, kad konkursų laimėtojai kai kada žinomi iš anksto, kad tarp lygių visada bus ir lygesnių. Ir t. t. ir pan.
Gandų kojos ilgos ir už jų užkliūti neverta. Bet gal verta pagalvoti apie tokių ir panašių komisijų sudėtis, vertintojų žinias bei gebėjimus? Nežinau tų sudėčių ir jų kompetencijų, bet faktai verčia suabejoti, kad jie – jiems patikėtos srities žinovai, kurie nuolat mokosi ir domisi, kaip keičiasi mūsų pasaulis ir tas pats meniškai tariamas žodis…
O labiausiai gaila vaikų. Jų išgyvenimų ir prisiminimų apie Mažeikių realybę, į kurią – neva šviesią, atvirą, skaidrią, laisvą ir kūrybingą – mes juos prašome sugrįžti užaugus ir įgijus specialybes. Patikėkite, kvietimas pakartoti vaikystėje patirtas skriaudas ir nuoskaudas – kad ir dėl mūsų neišmanymo, abejingumo ar tingumo – pati tikriausia lozunginė saviapgaulė ir, dovanokite, kontopezija.