Skubame, labai skubame. Dar neužgeso Visų šventų žvakės, o mus jau pradėjo gundyti Kalėdomis. Būtų neteisinga piktintis – ne pirmus metus puoselėjamas prekiautojų noras kuo greičiau pakeisti atributiką ir suspėti kuo daugiau išparduoti jau tapo norma. Normalu ir tai, kad šventes, iki kurių dar liko pusantro mėnesio (tik!), norima pratęsti. Po Naujųjų tai bus nebeaktualu, tad pradėkime kuo anksčiau! Ką gi, vienas iš požiūrių į metų kaitą, turintis teisę gyvuoti, – kaip ir visi kiti.
Šiek tiek mažiau nei keturi mėnesiai liko iki savivaldos rinkimų. Ir čia reikėtų skubėti, bet procesai lėtesni. Nors jau pastebimas padidėjęs dėmesys rinkėjams, susitikimai, vizitai, pranešimai, raportai apie nuveiktus darbus ir oponentų kritika… Tas pats ratas, tik šiek tiek ilgesnis ir labiau nenuspėjamas nei kitas, gamtos sukurtas.
Smagu, kad rinkimai – kovo pradžioje, tikėtina, atgimimo nuotaikos kažką sujudins ir mūsų širdyse bei smegenyse. O dabar lieka tik laukti.
Šis ruduo – toks keistas. Po paskutinės šalnos gavau nuotrauką, kurioje įamžinta ką tik nužydėjusi ir šerkšno papuošta pienės galvelė, kitas pasakojimas – apie dirvoje žydinčias ir uogas brandinančias braškes (ne remontantines, paprastas!). Tik radiatoriai mūsų namuose nenori to užsitęsusio nešalto rudens pripažinti, bet irgi nieko nuostabaus – vandens temperatūra juose priklauso ne nuo gamtos, o nuo žmogaus valios.
Piktinasi skaitytojai: kodėl rašote apie energijos taupymą, kai nerenovuotų namų langai atverti plačiai plačiai! Gerai tiems, kurie gali reguliuoti temperatūrą namuose. Aš dar „neatsukau“ šildymo, tik pirmą sezono dieną leidau karštam vandeniui laisvai pratekėti savąja „linija“. Šio pirmadienio rytą, kai lauke oras nebuvo itin malonus, kambariuose termometras rodė 19 laipsnių, radiatoriai šalti.
Ir vis tiek įdomu, kokią sąskaitą gausiu šią savaitę, kas ten bus parašyta. Dvigubai didesni skaičiai ar dar daugiau? Tada ir susirūpinsime, ką daryti, kur kreiptis, nes mūsų uždirbti pinigai, kuriuos gali tekti atiduoti už delsimą, yra pati geriausia auklėjimo priemonė.
Lapkritis – vienas liūdniausių mėnesių. Vis ilgesnė tamsa, žemi debesys, nuogi medžiai ir pilki žmonės – einantys, važiuojantys, žodžiu, skubantys… Ilsisi parko suoleliai, kas tokiu laiku ryšis ant jų prisėsti? Mūsų laikrodžiai neišsprendė šviesos bei tamsos problemų, tik supainiojo miego ir būdravimo ar maitinimosi laiką…
Gal iš tiesų geriausia išeitis dabar – galvoti apie Kalėdas ir joms pamažu ruoštis? Negi ruošiesi rinkimams, jei juose esi tik menka kažkokio elektorato ląstelė?
Viskas ratu. Viskas būtų gerai. Viskas ateis ir praeis. „Kad tik blogiau nebūtų“, – atsidūsta mano sena pažįstama, kuri vis tik ryžosi prisėsti ant suolelio šalia šventoriaus, o aš, eidama pro šalį, mandagiai jos paklausiau, kaip gyvuoja.
Ji ir apibendrino šios dienos temą.
