Adventas liepia: gyvenkite saikingai, ramiai, apgalvotai, nekibirkščiuodami. Aš ir rašau – ramiai, tyliai, apgalvotai, be didelių ekskursų į ironiją ar sarkazmus.
Pirmiausia, mano užuojauta – vienos Mažeikių mokyklos vadovams. Na, užrakino įstaigos duris, neleido vaikučiams duotis po kiemą, žaisti sniego mūšių. Ir teisingai. Suaugusieji geriau žino fizikos dėsnius, kada sniego gniūžtė pavirsta į akmenį. Įsivaizduokite, būna ir taip! Ne visada skrisdama ta gniūžtė išsiskaido minkštomis snaigėmis…
Ar reikėjo įžvelgti pasikėsinimą į nūdienos demokratiją? Sunku pasakyti, kam, kada ir kas pasirodo blogai. Mano galva, geriau sveikas vaikas ir neįvykusi trauma nei priešingai. Nesutinkate su manimi? Tada per atodrėkį pasiimkite nuosavas atžalas ir lipdykite sniego senį. Nežinote, kaip? Visagalis internetas padės. Ir gal net pamokys, kaip įsirengti sniego tvirtovę. Per tą kūrybiniam polėkiui bei saviraiškai skirtą laiką išsiaiškinsite, ar verta, susivoliojus ir gerai pagniaužius saują sniego, paleisti gniūžtę žmogui į veidą.
Suprantu, kad, metams baigiantis, emocinis fonas tampa nestabilus, laikas senka, darbų ir reikalų daugėja, bet išgyvenimai, skundai, pyktis to gerojo laiko nesugrąžins ir nepailgins. Priešingai.
Kita tema. Kalėdų eglė. Net nežinau, kam išreikšti palaikymą ir užuojautą. Gal mums visiems?
Nes tiesa, kaip teigia išminčiai, yra per vidurį – ypač tarp konfrontuojančių pusių.
Taip, man gaila kiekvieno Mažeikių medžio, kurį nupjovė, kad žmonėms netrukdytų jo šaknys, šakos ar lapai. Man taip pat labai gaila, kad prieš keturis dešimtmečius miestas neturėjo ir dabar neturi apželdintojo, kuris žmonėms pasakytų: reikia žinoti, ką ir kur sodinti, reikia jausti perspektyvą – tą patį greitai bėgantį laiką. Prie balkono, šalia namo, kad būtų gražiau, galima pasodinti alyvų ar jazminų krūmą, bet ne eglę, uosį, beržą ar ąžuolą.
O kas apželdinimu užsiėmė praėjusio amžiaus 8-ajame dešimtmetyje (senose nuotraukose matyti, kokia dykynė buvo mūsų mikrorajonų statybose)? Žmonės, kurie tame name gyveno. Ne specialistai.
Ir dabar, kai bandome grupuotis Kalėdų eglės tema, kai vieni kaltina valdžią, paskubėjusią kirsti medį mieste nepasižvalgius po miškus, o kiti ją gina, sakydami, kad tam medžiui prie sankryžos buvo ne vieta, supranti, jog išminčiai, sakydami 50:50, buvo savaip teisūs.
Reikėtų ieškoti racionalaus sprendimo. Kaip sakė viena garsi prancūzų rašytoja, patirtis – tai visų mūsų padarytų ir, deja, nepadarytų klaidų suma.
Iš tos patirties, kurios jau nepakeisi, turėtų gimti siekis – užsiauginti ir pririšti prie Mažeikių (sutartimis, išmokomis, stipendijomis, kt.) tikrą ŽALIĄJĮ – aplinkosaugininką, landšaftininką arba, kitaip sakant, kraštovaizdžio specialistą. Kuris būtų savo profesijos fanas ir tiek politiškai žalias, kad jam nerūpėtų, ką pagalvos jo viršininkas ir to viršininko viršininkas, kai jis sakys „Ne, negalima nei kirsti, nei pjauti.“
Gal tada bus mažiau priešpriešos tarp medžių ir trinkelių mylėtojų, tarp sodintojų, augintojų ir statytojų, valytojų, medkirčių?
Būtų idealu, jei galėtume palikti praeitį prisiminimams ir toliau gyventume ieškodami būdų ištaisyti klaidas. Istorija liudija, kad ne visada tiems 50 ir 50 pavyksta susitarti ir pamilti vienas kitą. Tačiau ištaisę klaidas ar bent jau jų nekartodami būsime pažangūs. Ir demokratiški. Ir adventiškai ramūs.
