Redaktoriaus skiltis: Močiutė ant perėjos

Audronė MALŪKIENĖ

Sankryža prie redakcijos – įsidėmėtina vieta. Ko gero, nėra buvę metų, kad V. Burbos ir J. Basanavičiaus gatvių susikirtime „nepasibučiuotų“ automobiliai. Dažniausiai tie „bučkiai“ būna nestiprūs, bet prisimenu vasarą, kai po avarijos dvi dienas sėdėjome be elektros – gavęs stiprų smūgį automobilis perskrido šaligatvį ir įsirėžė į elektros tinklų pastatytą „dėžę“. Laimė, ne į šalia augančias senas egles…
Anądien pamačiau, kaip automobilio vairuotojas, matyt, užmiršęs pažvelgti į kelio ženklus, iš šalutinės gatvės rizikingai pasuko į dešinę. Pagrindiniu keliu važiavęs vairuotojas susierzinęs spūstelėjo garso signalą – jam teko šiek tiek sumažinti greitį. Abu vyriškiai – tiek nusižengęs Kelių eismo taisyklėms, tiek teisusis nuvažiavo savo keliais, neatkreipę dėmesio į ant pažymėtos pėsčiųjų perėjos stovinčią garbaus amžiaus moteriškę. Senutė ėjo pasiramsčiuodama skėčiu. Po to ji dar ilgai stoviniavo, nesiryždama žengti žingsnio, laukė, kol akiratyje neliks nė vienos mašinos, ir tik tada ryžosi tęsti kelionę ligoninės link.
Kodėl pasakoju šią istoriją? Dėl dviejų motyvų. Noriu pasiūlyti policijos pareigūnams retkarčiais čia apsilankyti. Nes dėl kažkokių nesuprantamų priežasčių abiejų gatvių sankirtoje keturių aiškiai pažymėtų pėsčiųjų perėjų vairuotojai akivaizdžiai nemato – važiuoja ir tiek, nors pėsčiasis stovi pasiruošęs eiti ar net eina. Nepraleis, nebent lįstum po ratais… Gal dėl to, kad iš čia tiek daug sveikatos įstaigų – ranka pasiekiamos? Todėl ir sakau: kažkokia užkerėta vieta.
Kita priežastis – labiau alegorinė. Pagrindine gatve skubėjęs vairuotojas susinervino, kad kažkas važiuoja „ne taip“, tačiau, kad ir pats yra kaltas, nesuvokė. Gal pyktis užvaldė, o gal ne visas eismo taisykles bei jų pakeitimus yra skaitęs ir įsiminęs.
Galvoju ir apie paralelę – senųjų vietinės politikos vilkų ir naujokų darbas būsimoje taryboje bus kažkuo panašus į mūsų sankryžą. Pastariesiems daug pastangų reikės – ir su taisyklėmis susipažinti, ir „kelio ženklus“ išmokti, ir prisiminti, koks atsargus privalai būti, kad nesuklystum. Kiekvienas valdžios sprendimas vieniems patinka, kitiems – ne. Po jų visada bus ir rankas trinančiųjų, ir politikus plūstančių rinkėjų. Svarbiausia – patiems neužsimiršti: bijoti pikto ir dėl to klaidingo sprendimo, neskubėti smerkti kitų, pačiam gerai nesusipažinus su situacija, konflikto dalyviais (daugelis sprendimų yra vienokio ar kitokio konflikto išdava) bei išeičių galimybėmis.
Tokia būtų mano alegorinė pastaba (o gal patarimas?): skubėdamas įsukti ar tiesiai prašokti sankryžą, jausdamasis net šimtu procentų teisus, gali užsimiršti – ir nepamatyti ant pėsčiųjų perėjos stovinčio žmogaus…
Audronė MALŪKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto