Redaktoriaus skiltis: Moralė ir kt.

Audronė MALŪKIENĖ

Kirba abejonė, kad be reikalo aušinu burną (o gal mūsų laikais reikėtų sakyti – kankinu klaviatūrą), ir visas šis tekstas yra tik tuščias skaitytojų laiko gaišinimas, bet, mano galva, dar yra laiko mūsų politikams priminti kai kuriuos etinius visų bendrų reikalų aspektus.
Viešojo administravimo mokslas teigia, kad politikų ir valstybės tarnautojų etikos standartų taikymo tikslas – užtikrinti piliečių pasitikėjimą valdžios institucijomis, skatinti valstybės politikų ir tarnautojų sąžiningumą bei jų veiklos skaidrumą, apibrėžtumą ir efektyvumą.
Tarp etikos principų, kuriais privalu vadovautis politikams, yra įvardijami: PAGARBA ŽMOGUI IR VALSTYBEI (valstybės politikas ir tarnautojas privalo gerbti žmogų ir jo pagrindines teises bei laisves, Konstituciją, valstybę, jos institucijas ir įstaigas, įstatymus, teisės aktus ir teismų sprendimus); TEISINGUMAS (privalo vienodai tarnauti visiems gyventojams, nepaisant jų tautybės, rasės, lyties, kalbos, kilmės, socialinės padėties, religinių įsitikinimų bei politinių pažiūrų, būti teisingas spręsdamas prašymus, nepiktnaudžiauti jam suteiktomis galiomis ir valdžia); NESAVANAUDIŠKUMAS (privalo vadovautis visuomenės interesais, naudoti jam patikėtą valstybės ir savivaldybių turtą, tarnybinę informaciją tik visuomenės gerovei, eidamas valstybės politiko pareigas ar atlikdamas tarnybines pareigas nesiekti naudos sau, savo šeimai, savo draugams); PADORUMAS (privalo elgtis nepriekaištingai, būti nepaperkamas, nepriimti dovanų, pinigų ar paslaugų, išskirtinių lengvatų ir nuolaidų iš asmenų ar organizacijų, galinčių daryti įtaką, kai jie eina valstybės politiko pareigas ar atlieka tarnybines pareigas); NEŠALIŠKUMAS (privalo būti objektyvus, priimdamas sprendimus vengti asmeninio nusistatymo); ATSAKOMYBĖ (valstybės politikas ir tarnautojas asmeniškai atsako už sprendimus ir atsiskaito už juos visuomenei); VIEŠUMAS (privalo užtikrinti priimamų sprendimų ir veiksmų viešumą, pateikti savo sprendimų motyvus, o informaciją riboti tik tada, kai tai yra būtina paisant platesnių visuomenės interesų); PAVYZDINGUMAS (privalo deramai atlikti savo pareigas, nuolat tobulėti, būti nepriekaištingos reputacijos, tolerantiškas, pagarbus ir tvarkingas).
Taigi, politikas turi paisyti visų moralės normų ir dar šiek tiek daugiau – artėti prie visuomenės suformuoto moralės žmogaus etalono. O kur link artėti? – paklausite. Jei iki šiol buvo pernelyg sudėtinga skaityti, dabar siūlau mažiau žodžių turinčius teiginius.
Moralė remiasi trimis pagrindinėmis prielaidomis: 1) lygybės prielaida: visi yra lygūs, visų teisės ir pareigos yra vienodos; 2) laisvės prielaida: kiekvienas privalo būti laisvas ir nevaržyti kitų laisvės;
3) moralinės vertybės prielaida: moralinė vertybė yra besąlygiška, ji nėra priemonė, ji yra galutinis tikslas. Trečioji yra pati sudėtingiausia, kad ir kaip ją vartytum.
Daugelis gali pasakyti: visa tai tik teorija. Praktika yra kas kita. Praktiškoji demokratija, kaip juokavo vienas humoristas, yra panaši į šviesoforą, kuriame vienu metu dega visų trijų spalvų sekcijos. Ypač ryškiai jos ima degti prieš politinių kadencijų pokyčius – tiek didžiosios politikos, tiek menkesnės. Tuomet visi kodeksai, principai, prielaidos ir nuostatos kuriam laikui užmirštamos. Iš užmaršties ištraukiami kiti postulatai. Kad ir tokie: laisvas gali būti tik tas, kuris turi pakankamai jėgos užsitikrinti sau laisvę; žmonės nėra lygūs, yra geresni ir blogesni, priklausomai nuo to, kiek jie turi savyje gyvybingumo ir jėgos.
Atpažįstate? Daugelis diktatorių politinės etikos pagrindų sėmėsi iš Nyčės, dar – iš Makiavelio.
Ta proga paskutinės citatos iš vokiečių filosofo pamąstymų apie moralės prigimtį ir prielaidas: yra ponų moralė ir vergų moralė; stipriųjų prigimčiai būdinga vertinti asmeninę garbę ir gerą vardą, ryžtingumą, tvarkingumą, veiklos patikimumą, ryžtingą savo užmojų įgyvendinimą, tokie yra esminiai jų pranašumai; kitokie yra silpnieji – jie privalo vertinti tai, kas gali padėti jų silpnumui: gailestingumą, geraširdiškumą, meilę, altruizmą, saikingumą.
Kai koks politikas ima jaustis ponu, o kitus laikyti silpnaisiais, tik ir laukiančiais jo pagalbos bei gailestingumo, jam derėtų grįžti prie paprasto ir aiškaus lietuviško Lietuvos Respublikos valstybės politikų elgesio kodekso. Čia mažiau filosofijos ir daugiau konkretumo. Jei šis kodeksas pasirodys pernelyg nuobodus ar daugiažodis, reikėtų pasiimti Bibliją ir pasikartoti Dievo įsakymus. Jei dar neaišku, priminti sau, kokios yra nuodėmės ir kokia pati didžiausia. Tada viskas sustoja į vietas.
Žinoma, jei nesi beviltiškai politiškas politikas.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto