Šią skiltį norėčiau pradėti nuo labai asmeniškos istorijos.
Seniai seniai, visuotinio deficito laikais, man pasiuvo paltą. Tas paltas buvo persiūtas iš dar senesnio drabužio, kurį susiradau savo babytės spintoje, ir labai gražus. Juodos buklė medžiagos, kuriai pritaikiau dar panašios faktūros, bet pilkus intarpus – atvartams ir rankogaliams, tas rudeninis paltukas mane darė gerokai liaunesnę ir grakštesnę. Medžiaga buvo ne paltinė, ganėtinai plona, po ja – tik pamušalas ir daugiau nieko. Bet tą paltą dėvėjau nuo ankstyvo rudens iki pavasario, mat jaunai merginai grožis yra svarbiau už viską – ir už plaučius, ir už inkstus, ir už sąnarius, ir už visus kitus patogumus. Svarbu atrodyti. O kaip jautiesi ir kas iš to bus, – ne esminis dalykas, dėl grožio galima pakentėti.
Dabar, kai asmeninis grožis vertybių sąraše nuslinko į kažkelintą vietą, šiurpstu vien nuo minties, kaip galėjau ištverti tuometes lietuviškas žiemas. Nes lijo retai, dažniau šalo. O mano babytė ne kartą gailėjosi, kad parodė savo senąjį paltą, – gaila jai buvo ne drabužio, o nuolat šąlančios anūkės.
Užtat sau aš buvau stilinga ir graži. Ir taškas.
Kam buvo reikalinga šita ilga įžanga? Kad galėčiau viešai pamąstyti apie mūsų Politechnikos mokyklos sieną.
Grožis ar patogumas? Dekoracija, kuri lyg ir nepripažinta kūriniu, ar investicija, kurią galima prarasti ir dar įkristi skolon?
Man atrodo, kad takoskyra tarp mažeikiškių, kurie dabar intensyviai diskutuoja, pasisakydami už vieną ar kitą sprendimą, panaši į mane – anuometinę ir dabartinę.
Taigi, man suprantamas kai kurių meno ir kultūros žmonių noras išsaugoti tegul ir nesenos praeities kūrinį, nes ne pernelyg daug jų Mažeikiuose turime. Kažkur iš mūsų senamiesčio pradingo sovietmečiu pastatytos skulptūros, kurios, mano galva, nebuvo politizuotos, tik tuo laiku atsiradusios (kalbu ne apie pačias seniausias – Gorkį, pionierių iš parko arba „Kapitalo“ autorių, stovėjusį prie tuometinio partkomo, dabar – Mažeikių seniūnijos, o 9-ąjį dešimtmetį patogiai įvairiuose kampeliuose įsikūrusias skulptūras). Kai ką iš tų skulptūrų jau vėliau surado ir perkėlė kitur, kai kas pražuvo ar buvo pastatyta man nežinomoje vietoje, tad galiu ir klysti, teigdama, kad jų Mažeikiuose nebėra. Reikės paieškoti…
Tad pirmas argumentas – už sgrafitą ant Politechnikos mokyklos pastato sienos. Už jį, kaip rašoma Savivaldybės pranešime, pasisako dalis mažeikiškių (įdomu, kokia ta dalis) ir Savivaldybės vadovybė. Mažeikiai ir taip pernelyg pilki, nemeniški, jiems trūksta dekoro (lipdukai per Velykas nesiskaito).
Antras – prieš dabartinės dekoruotos sienos išsaugojimą, kad mokykla galėtų įgyvendinti projektą ir atnaujinti, apšiltinti pastatus, – kaip ir visi iki šiol, naudodama europinius pinigus ir savo skolintas lėšas.
Kas bus, jei Savivaldybė nepatvirtins renovacijos projekto, prie kurio pati dabar neprisideda nė centu, o mokykla nemažus pinigus – 420 tūkst. eurų – skolinasi iš banko? Mokiniai ir pedagogai toliau šals, o kiti gyventojai eis gėrėtis sgrafitu, ekskursijas ves?
Mintyse dėliojant „už“ ir „prieš“ ir prisiminė manojo palto istorija. Amžina kova tarp grožio ir pragmatizmo.
Tiesa, gal yra ir trečias būdas išnarplioti šį konfliktinį mazgą. Pavyzdžiui, Savivaldybė ieško technologijų, kaip apšiltinti pastatą ir išsaugoti sgrafitinę sieną, bei prisideda savomis lėšomis. Politechnikos mokykla jau pasakė, kad lėšos numatytos ir daugiau pinigų projektui ji neturi iš kur paimti.
Ką gi, jei mažeikiškiai nori, mažeikiškiai gali. Kaip mėgsta sakyti vienas mano pažįstamas mažeikiškis: „Bet koks kaprizas – už jūsų pinigus.“
