Prieš rinkimus prabilta apie naują problemą: niekas nenori būti meru. Gal ne visiškai tiksliai tą reikalą apibūdinau, teisingiau būtų pasakyti: mažai kas nori.
Skaitau tokį pranešimą: „Partijų gretose neoficialiai kalbama, kad tenka nemenkai paplušėti, prieš savivaldybių rinkimus ieškant kandidatų į merus. Viena iš priežasčių, dėl kurių politikai nesiveržia kandidatuoti į šią poziciją, yra nekonkurencingos algos.“
O Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) vadovas Mindaugas Sinkevičius tvirtina: jei nenorima didinti atlyginimų merams, jiems reikia suteikti galimybę užsidirbti papildomai.
Diskusijos, kurią surengė viešasis transliuotojas, dalyviai nerado didelių privalumų, dėl kurių politikas svajotų apie savivaldybės vadovo postą. Jie kalbėjo, kad merų pareigos, lyginant su, pavyzdžiui, privačių įmonių direktorių pozicijomis, verčia gerai pagalvoti, ar verta kandidatuoti į jas. Bene didžiausias išmėginimas – itin didelis ir nuolatinis viešumas. Ir ne tik tai, kad esi labiau matomas. Būsi meras – teks nuolat bendrauti. Ir ne tik su draugais ar kolegomis – su visais. Nemoki kalbėtis diplomatiškai? Būsi nepopuliarus. Ir apskritai tas nepopuliarumas tikėtinas, jis nepriklauso nuo asmeninio žavesio. Kada valdžia buvo mylima ir aukštinama? Nebent, kol pašnekovas žiūri jai į akis. Beje, patirtis rodo, kad ir taip šiais laikais ne visada būna.
Sprendimas – būti ar nebūti meru – tampa vis sudėtingesnis. Nauji rinkimai turėtų lemti ir naujas merų galias – daugiau įpareigojimų, daugiau atsakomybės, vadinasi, ir daugiau priešpriešos. Politinių pagalių į tvaraus administravimo ratus.
Svarstant, kad merus reikia tik užjausti, šovė mintis, kad tas piktas šuo buvo pakastas tiesioginiuose merų rinkimuose. Kaip būdavo anksčiau, kol merą išrinkdavo taryba? Ir viešos diskusijos, ir šnabždesiai bei krebždesiai kuluaruose prasidėdavo gerokai prieš rinkimus: kas su kuo eis, kas ką palaikys, kas iš to ir už tai… Sakoma, kad tinkamą darbo rezultatą lemia geras įdirbis. Net tas pretendentas, kuris prastai komunikuodavo, greitai suprasdavo, kaip teisingai bendrauti, kaip perspektyviai reaguoti į menkiausius politinio vėjelio ar skersvėjo šuorus ir dvelktelėjimus. Prisiminkime mūsų tarybas prieš kelias kadencijas! Mes tik naktį išmiegojome, o politinis darinys susiformavo, išsiskirstė ir vėl susijungė kita tvarka. Kas pasistengė? Būsimasis meras! Yra dėl ko lavintis, mokytis, dirbti.
O dabar? Skirtingi tarybos ir mero rinkimai – skirtingi tolesnio bendro darbo rezultatai. Ko stebėtis, jei politikai ketverius metus sėdi vienoje salėje ir nesusitaria? Nėra juos vienijančios ir nuo jų priklausomos jėgos! Meras – sau, taryba – sau, visi saugūs bet ką ir bet kaip galvoti, šnekėti, veikti.
Tik prisiminkite, nesaugus meras buvo tarybos diplomatas, žaltys su krepšiu rojaus obuolių, kiekvienam politikui mokėdavęs pasiūlyti tą vaisių, kuris bus saldžiausias. Nemoki viso to? Ilgai meru netversi, švystelėsi kaip meteoras – ir tiek.
Jei dar nesupratote, paaiškinu: aš asmeniškai galvoju, kad tie tiesioginiai rinkimai ir padarė visiems mums meškos paslaugą – merams nebereikia stengtis patikti. O kai jie įgis dar daugiau galių (apie ką viešai kalbama), tai tarybose išvis bus palaida bala. Politinę paklodę tampys į visus 27 kampus (ar šiek tiek mažiau, priklausomai nuo kitų rinkimų rezultatų).
Pamatysite. Ši kadencija – ne kokia anomalija ar stebuklas, tik žiedeliai. Merų laisvės ir nepriklausomybės išdava.
Išties, būtų gerai suklysti. Ir atsiprašyti tuomet nesunku, kai į gera…
