Pasirodo, teiginys, kad už viską tenka susimokėti, galioja ne tik parduotuvėje, bet ir kitais mūsų gyvenimo atvejais. Gražių, laisvų ir neįpareigojančių švenčių, malonių korporatyvinių pobūvių bei giminių susitikimų kaina – sparčiai didėjantis sergamumas COVID-19 liga. Gerai ar blogai elgėmės patys sau nutarę, kad virusas mūsų nepasieks, kiekvienas sužinosime iš asmeninės patirties – kiek ir kada už tai teks susimokėti.
Praėjusią savaitę pasidariau antikūnų tekstą. Smalsumo vedina paaukojau tuos 26 eurus ir ką sužinojau? Kad tų baumilų (taip pavadinau tą paslaptingą medžiagą, kuri turėjo susiformuoti mano organizme) turiu vos vos. Tik du kartus daugiau, nei rodo pati žemiausioji riba, kad atsakymas būtų teigiamas.
Taigi, dvi išvados. Pirma: nuo gegužės vidurio, kai pasiskiepijau antruoju skiepu, mano organizmas vėl beveik neturi antikūnų, galinčių rimtai pakovoti su virusu. Antra: tais atvejais, kai po trumpo kontakto su vėliau korona susirgusiais žmonėmis laikiausi asmeninės saviizoliacijos, jaučiau kažkokius silpnus neva koroninius simptomus (įdomus dalykas ta mūsų psichosomatika!), buvau sveika.
Lyg ir gaila, nes kas iš mūsų nenorėtų trumpai pačiaudėti, pakosėti, patirti kelis raumenų spazmus, o paskui sužinoti, kad yra puikiai imunizuotas? Dabar tenka nusivilti. Kodėl taip galvoju? Todėl, kad, lyginant su kolegų sukauptais šimtais tų baumilų, jaučiuosi visiškai nepasiruošusi naujam koroniniam išbandymui.
Išvada viena: einu skiepytis. Šį penktadienį. Nes jeigu po trečiojo skiepo teks pasivartyti lovoje (kai kam iš mano aplinkos teko patirti visokių nepatogumų), geriau tegul tai būna savaitgalį, o ne darbadienį.
Man paskutinė koronos statistika iš tiesų truputį spaudžia smegenis. Sergamumo šuolis po švenčių buvo tikėtinas. Tačiau ne kylantis tokia apimtimi ir jėga.
Taip, mes pavargome nuo ekstremaliosios padėties, bet dar labiau vargina nežinomybė, ar ateis ir kokia atmaina ateis vėliau, kaip mes būsime su ja susiję, kokių išbandymų dar atneš koronavirusas. Mūsų lengvabūdiškas požiūris skiriasi nuo tų valstybių gyventojų, kurie iš karto patyrė didelių pandemijos sunkumų, netekčių. Ispanai, pavyzdžiui, Naujuosius sutiko nenusiėmę kaukių – ir viešuose renginiuose, lauke. Ar todėl, kad labiau tiki savo valdžia, ar dėl to, kad korona jiems pasirodė baisesnė nei mums?
Daugelis mūsų dar tebesijaučia lyg nesvarumo būklėje – ginčijamės ir priešinamės, ieškome niekuo nepagrįstų rizikingo elgesio motyvų, prieštaraujame vien dėl įgeidžio ar kieno nors įtakos. Negi tam, kad suvoktume, kad pro pirštus žiūrėję į pavojus buvome neteisūs, gravitacija kiekvieną iš visų jėgų turi trenkti į žemę?
Norisi tikėti, kad imunologė Aurelija Žvirblienė, pasakiusi, kad šis koronos paūmėjimas gali būti pabaigos pradžia, buvo teisi.
Labai norisi.
