REDAKTORIAUS SKILTIS: Nušvitimas

Audronė MALŪKIENĖ

Pagaliau suvokiau, kodėl bet kokie bandymai mane išvilioti iš Mažeikių ar net mano pačios planai pakeisti įprastą gyvenamąją vietą baigdavosi nesėkme. Niekada nenorėjau palikti savo gimtojo miesto ir kurtis kur nors kitur. Didelių svarstymų, kodėl taip yra, kodėl čia man gražu ir gera, nebuvo, tiesiog galvojau, kad šaknys tvirtos ir įprotis jau tapo prigimimu. Bet praėjusį penktadienį kolegės atsiųsta žinutė mane tiesiog pritrenkė – atvėrė ilgai neįsisąmonintą tiesą, lėmė nušvitimą: aš ir mūsų valdžia, mūsų brangioji Savivaldybė, esame tiesiog begėdiškai panašios!
Ir aš, ir ji laikomės vieningos nuostatos – kuo mažiau pinigų, tuo brangesni pirkiniai! Mano gyvenimo patirtis parodė, kad negaliu ne tik garsiai ištarti, bet ir pagalvoti apie kokį nors griežtą taupymą. Nes visi didžiausi pirkiniai buvo įsigyti tuo laiku, kai aš pasakydavau sau: „Viskas, Audrone, nuo šios akimirkos įjungi griežtą taupymo režimą! Susiverži diržą! Pinigų nėra ir artimiausiu metu nebus jokiems tavo poreikiams!“
Likimo ironija, bet būtent tada, kai pažvelgdavau į beviltiškai ištuštėjusią sąskaitą, persišviečiantį kreditinės kortelės dugną ir su savimi susitardavau nebeišlaidauti, prieš akis išdygdavo SVAJONIŲ PIRKINYS. Pavyzdžiui, nuostabi retro komoda, kurios man lyg ir nelabai reikėjo, arba miegamojo komplektas – toks, kokio ieškojau du gerus dešimtmečius… Net butą padebesiuose nusipirkau todėl, kad jo norėjau, o ne dėl tos priežasties, jog neturiu kur gyventi ar esu sukaupusi perteklinių lėšų.
Perskaičiusi apie tai, kad mūsų valdžia, jau metus deklaruojanti, kad biudžete nėra pinigų, perka naujus automobilius, supratau: mes vieno charakterio!
Na, automobilius ji nuomosis, tačiau tos nuomos suma tokia įspūdinga, kad kai kuriems mažeikiškiams tiesiog kvapą užgniaužė. Tačiau būta ko stebėtis! Ne pirmas ir ne paskutinis kartas. Ir perka, ir užgniaužia.
Kita vertus, kodėl Mažeikių valdžia turėtų važinėti senutėliais automobiliais? Gerai, jei po rajoną, o jei į sostinę?! Įsivaizduokite valdžią, išlipančią iš kokios nors sukežusios senienos, ant kurios ne mūsų išdidų herbą norėtus prilipinti, o užrašą „Ne Mažeikių savivaldybė“! Koks sostinės biurokratų požiūris į tokius prašytojus? Žinoma, atsainus, juk ir iš mašinytės matosi, kad gūdi provincija su nustekentu biudžetu ranką tiesia ir malonės prašo. Fe!
Tie, kurie kritikuoja valdžią dėl didelio noro gerai gyventi, patys nieko nesupranta. Kiek išdidžių žmonių savo klestėjimo įvaizdį palaiko paskolomis, kiek jų gyvena bankams užstatytuose ištaiginguose būstuose – kas žino? Įvaizdis yra viskas, – juk dar nepaneigtas šiuolaikinis gražaus ir sėkmingo gyvenimo imperatyvas.
O dėl tų pinigėlių… Kažkaip juk iki šiol susitvarkė Mažeikiai. Ir toliau susitvarkys. Parduos kokį malūną ar dvarą, kokį nors švietimo objektą ant greitųjų uždarys, išlaidas sumažins, paleis aukcione – ir toliau sau gražiai gyvens. Kai pagalvoji, kiek jai to gražaus gyvenimo liko, dar pora metų – ir nauji rinkimai! Maža kas gali pasikeisti, tad nors dabar pats laikas pasijusti žmonėmis, o ne kokiais nors vargetomis, remontuojančiais senas „škodas“.
Atvirai pasakius, ir man geriau taupyti sekdavosi po tų grandiozinių pirkinių. Tai kas, kad skola bankui auga, maistui mažiau lieka, užtat svajonė įgyvendinta. Tada ir smagiau pradurti tą rezervinę diržo skylę. Džiaukimės, kad mūsų valdžia dar svajoja, gal ir į ilgalaikį strateginį planą kokią gražią bendrą svajonę įrašys. Čia juk ne metinis biudžetas, kuriame nieko doro nenumatysi, neįrašysi, nes pilkieji santūraus gyvenimo šalininkai graužte užgrauš.
Iš pavydo, žinoma, tik iš juodo nepatriotiško pavydo…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*

Naujienos iš interneto