REDAKTORIAUS SKILTIS: Panašumai ir skirtumai

Audronė MALŪKIENĖ

Kartkartėmis susiduriu su iššūkiu – tenka pradedančiam (ir ne tik) žurnalistui paaiškinti skirtumus tarp literatūros kūrinio ir informacinio straipsnio. Bandymų būta įvairių, nežinia tik, ar naudingų. Šiandien pamėginsiu paaiškinti paprasčiau. Vaikystėje tikriausiai dainavote „Išėjo tėvelis į mišką“? Panagrinėkime šios dainelės siužetą keliais analizuojamais aspektais.
Iš pradžių apie literatūrą. Tarkime, kuriame pasaką ar legendą. Atitinkamas stilius: šiek tiek paslapties, šiek tiek tautosakos tradicijų, šiek tiek mistiškos įžvalgos.
„Seniai, seniai gyveno pamiškėje medžioklio šeima. Išsiruošė kartą Tėvelis su savo pačia ir vaikais į gūdžią girią. Tais laikais miškai buvo dideli – medžiai viršūnėmis dangų rėmė, o gilumoje slėpėsi visokiausios būtybės. Ėjo, ėjo medžioklis ir staiga miško prieblandoje pamatė akių porą – didelių, nemirksinčių. Išsigandęs pakėlė šautuvą, nusitaikė. O pelėda jam ir sako: „Nešauk, nepadaryk klaidos. Mane nukovęs daug prarasi.“ Tėvelis nepaklausė, nepagalvojo – davė ženklą savo didelei šeimynai, visi šovė į pelėdą ir nušovė. Kai parsinešė, nupešė, išvirė ir suvalgė, pajuto – kažko lyg trūksta. Anksčiau Tėvelis ir visa jo šeima jautė miško gyvybę, tvarką ir išmintį, dabar tas stabilus jausmas pradingo, nuslopo. Kaip ir žinojimas, kas yra gerai, o kas blogai, kas teisinga, o kas kvaila… Žmogus gyveno toliau: medžiojo, kirto medžius, lygino proskynas, ruošė maisto atsargas, bet buvęs ryšys su gamta nebesugrįžo. Nuo tada taip ir gyvename – be išminties, be suvokimo, kad šaka, ant kurios sėdim, vis labiau linksta.“ Tokia ekologiška pasaka.
Arba norime parašyti pasakėčią – pastaruoju metu mūsų regione populiarėjančio žanro kūrinį.
„Gyveno kartą Tėvelis Politikas. Išgirdo miške keistą garsą, pajuto judesį. Sukluso. Ir dėl visa ko paklausė: „Kas tu? Su mumis ar kaip?“ Ta būtybė, kuri slėpėsi miške, per ilgai tylėjo. Tada tėvelis praregėjęs sušuko: „Aha, politinis oponentas!“ Sušaukė visą šeimą, apginklavo ir išėjo į mišką. Šaudė, šaudė visi į tankmę, nežinia, kiek kartų iššovė, bet štai nuo didelio medžio šakos nukrito politinis lavonas. Parnešė jį namo, nupešė, išvirė… Paragavo. Ir vos dantų neišsilaužė – tiek tame valgyje buvo šratų, kad net mėsos skonio nesijautė. Nusiminė Politiko šeima, alkana gulti nuėjo. O Tėvelis parymojo prie lempos ir paguodė save: „Politinių oponentų daug, kitą kartą geriau šausim.“ Moralas: kol politikai nesuvoks, kad svarbiausia kovai su oponentais pasirinkti tinkamą ginklą, ir toliau plieks į žvirblius iš patrankų.“
Galima rašyti sudėtingiau ir ilgiau – socialinį ar psichologinį romaną, pavyzdžiui, paanalizuoti nelengvą moters pasirinkimą tarp buities ir savimonės. Vidinis Motinėlės monologas: „Na, kuriems galams man prireikė to miško? Tėvelis galėjo pats nueiti, vaikams apie žvėris papasakoti, aš per tą laiką būčiau namus sutvarkiusi, daržus nuravėjusi, savo grožiu ir dvasiniu tobulėjimu pasirūpinusi. Ne, emancipacijos prireikė, lygių teisių – po miškus braidyti ir šautuvu mosikuoti! O gal ir teisingas sprendimas buvo? Gal tegul dabar visi šeimynykščiai namais užsiima, jei aš karžyge tapau… Ir išvis reikia mesti tą pamiškę, trobelę – ieškoti savo pašaukimo plačiame pasaulyje! Juk pirmas blynas neprisvilo – tuoj visi sužinos, kad bebaimės Motinėlės šūvis tą pelėdą pribaigė…“
O dabar – žingsnis žurnalistikos link. Žurnalistui bet kokioje situacijoje svarbu surasti kuo daugiau kampų – temų, klausimų, į kuriuos reikėtų atsakyti. O taip pat – šaltinių, arba, kitaip tariant, įvykio, proceso dalyvių, liudytojų, ekspertų, kurie galėtų atsakyti į klausimus ar pareikšti pagrįstą nuomonę.
Taigi, išėjo tėvelis su motinėle ir visais vaikais į mišką, pelėdą nušovė, namo parsinešė, nupešė, išvirė, suvalgė. Pagaunate, kiek kampų šioje situacijoje? Kiek atskirų straipsnių, kiek žanrų?
Pasvarstykime, kokios mintys turėtų kilti žurnalistui. Pavyzdžiui, kodėl tėvelis į mišką su visa šeimyna išėjo – ir dar pirmadienį – nei vaikų atostogos tęsiasi, nei nuotolinį mokymą kažkas atšaukė… Ką sau galvoja Motinėlė? Gal girta buvo? Gal šeimą ištiko krizė – jie laiku negavo socialinės paramos, pelėdas medžioja, patys jas valgo ir augančius organizmus nepatikrinta pelėdiena maitina? O jei miške – paukščių gripas? Kur žiūri mokykla, vietos valdžia, specialiosios tarnybos ir atitinkamos institucijos?
Kitas kampas. Tėvelis vaikus į mišką išsivedė! Su šautuvu išėjo! Įdomu, ar pats turi medžiotojo bilietą? O gal yra įžūlus brakonierius? Ir kaip galėjo mažamečiams ginklą į rankas įduoti, leisti šaudyti?! Kas būtų, jei sužeistų, nušautų vienas kitą, o ne pelėdą? Beje, ir dėl pelėdos reikėtų pasidomėti – gal ji į Raudonąją knygą įrašyta, gal rūšis kokia ypatinga, o aplinkosauga miega…
Gerai, užteks tos juodos tematikos. Ir taip pastaruoju laiku esame sujukę, gyvenimo optimizmą praradę. Galima ir lengvesnę, pozityvesnę temą rasti. Pavyzdžiui, kaip Tėvelis nuo pat mažumės vaikus prie gamtos pratina, tad vyriausias sūnus eis į veterinarus, kitas – į miškininkus, trečias – į virėjus, o pati mažiausia atžala jau ruošiasi būti kare savanore.
Dar galima pasidomėti, kokių įdomių receptų iš laukinės pelėdos mėsos Motinėlė galėtų pasiūlyti skaitytojams, tuo labiau kad pati medžioja ir tikriausiai ne tik pelėdas šaudo… Gal iš pelėdos plunksnų ir pūkų dekoratyvines pagalvėles ar papuošalus daro, o gal plunksninius ir pūkinius paveikslus įvairia tematika kuria, personalinę parodą ruošiasi surengti, vaikus meninės kūrybos moko?
Yra ir kitų kampų, tik vietos mažoka. Viliuosi, kad žanriniai panašumai ir skirtumai tapo aiškesni.

One Reply to “REDAKTORIAUS SKILTIS: Panašumai ir skirtumai”

  1. Vida Ona Elena parašė:

    Taip yra dabar pliuralizmas visur ir apie viska.Taciau nuo to niekam nera geriau tik daug triuksmo.
    Stai dainele paprasta ir aiski

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto