Rytoj minėsime Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną.
Šią dieną laikome savo profesine švente, nors jos šaknys – gerokai giliau, neatsiejamos nuo šalies istorijos, liudijančios mūsų tautos pilietiškumą ir patriotizmą.
Spaudos draudimo laikotarpis. Rusų carinės valdžios represijų metu buvo varžoma tai, kas liudija bet kokios tautos brandumą: kalba, knygų leidyba, spauda, laisvas žodis.
Tačiau tie keturi spaudos draudimo dešimtmečiai parodė, kad lietuviškoji spauda augo, nepaisant jokių persekiojimų ir jos leidėjams bei skaitytojams taikomų bausmių.
Kai skaičiau Prano Mašioto vaikystės atsiminimus, atkreipiau dėmesį į detales, kurios anksčiau kažkaip praslysdavo – valdžia draudė naujas lietuviškas knygas, senas – išleistas iki draudimo – buvo galima turėti. P. Mašiotas pasakoja, kaip tėvai neilgai pasidžiaugę nauja knygele tuoj imdavo ją „sendinti“, o ir leidėjai gudravo – spausdindavo gerokai ankstesnę knygos išleidimo datą, nei buvo tikroji…
Knygos, laikraščiai, tekstai – viskas buvo slepiama. Skaitoma paslapčiomis, kad nepatikimi žmonės nematytų, nežinotų.
O dabar truputis statistikos, liudijančios, kad kartais draudimas, stygius gali būti efektyvesnis už didelę pasiūlą. Istorikai teigia, kad nuo lietuvių raštijos pradžios iki spaudos uždraudimo 1864 m. – per tris šimtmečius lietuviškų knygų buvo išspausdinta vos 750. Nuo draudimo pradžios iki 1883 metų, kai pasirodė „Aušra“, išspausdinta 484 knygos, o nuo 1883 m. iki 1903, neskaitant laikraščių, buvo išspausdintos jau 1372 knygos.
Šiandien spausdinimo mašinos sukasi ir sukasi, akys raibsta nuo pasiūlos, protas nebesuvokia, kiek galimybių skaityti, sužinoti, pažinti…
Yra tik vienas didelis „BET“ – ar mums viso šito tebereikia?
Jei nepradėjote šio laikraščio skaityti nuo pirmojo puslapio, norėčiau pacituoti ištrauką iš kreipimosi, kurį šalies valdžiai adresavo mūsų šalies ateitimi susirūpinę žmonės.
„Nereikia įrodinėti, tačiau verta priminti, kad skaitymas stiprina žmogaus sąmonę, ugdo savimonę, skatina kūrybiškumą ir pilietiškumą. Tuo pagrindu kuriasi demokratinės valstybės vertybiniai pamatai, modeliuojama žmogiškųjų santykių įvairovė. Dabartiniame technologijų pasaulyje aukšto raštingumo žmonės tiek asmeniniame gyvenime, tiek karjeroje pasiekia daug daugiau negu tie, kurie neturi knygų, periodinės spaudos skaitymo įgūdžių. Skaitantys, o vadinasi, ir mąstantys žmonės yra itin vertingi savo valstybei, nes nuolat kuria pridėtinę vertę.
Valstybės vadovus, viešosios informacijos rengėjus, viešosios nuomonės formuotojus, kultūros ir švietimo bendruomenes, asocijuotas verslo struktūras kviečiame pradėti viešą diskusiją apie skaitymo reikšmę kuriant modernią demokratinę valstybę.
Atėjo laikas Lietuvos valstybėje sudaryti teisines ir finansines prielaidas, kurios taptų garantuota sąlyga žiniasklaidai ir knygų leidėjams deramai atspindėti Lietuvos kultūrą ir švietimą bei konkrečiai išreikšti paramą pilietiškumą skatinančioms viešosios veiklos sritims.“
Pradėkime tai jau dabar. Mūsų bendros šventės išvakarėse.