Istorija kartojasi. Tai galima pasakyti bent apie ketvirtadalį valdžios bandymų ką nors apdovanoti, įteikti, suteikti, pažymėti ir taip padėkoti už indėlį.
Įtariu, jeigu lyg literatūros klasiko aprašytas herojus sumestume krūvą banknotų į degantį židinį, aplinkiniams būtų daug ramiau, nei paskelbtume, kad tuos pinigėlius kam nors atiduodame ar dovanojame. Išsyk kiltų prieštaravimų (išorinių ar vidinių): KODĖL BŪTENT JAM?!
Ir ne tik pinigėliuose esmė. Kai kurių profesijų atstovai, pastebiu, stengiasi išvis nepapulti į viešumą, o kai prispaudi, išklausi, kodėl negali pakomentuoti ar papasakoti kad ir menko dalyko, tapti straipsnio herojumi ar ekspertu, paaiškina: geriau jau sėdėti tyliai, neišsišokti, nes po to ilgai laižysies žaizdas – kolegos užpjaus, o ne taip spalvingai šnekant, ras būdų, kaip ilgam sugadinti nuotaiką…
Su tais garbingais apdovanojimais: vardais, premijomis, nominacijomis – įtariu, situacija panaši. Nes visada atsiras geriau žinančiųjų, kas to pripažinimo vertas. O gal tiksliau – nevertas.
Ir nesvarbu, kad pretendentas ne pats pareiškė, jog yra nusipelnęs, pasiaukojęs, aukštinęs ir garsinęs, o jį rekomendavo įstaiga, organizacija ar kt. premijiniuose nuostatuose įvardyti siūlytojai. Primenu, kad tai daro organizacija – privati, valdiška ar nevyriausybinė, o ne kokie nors klasikiniai nuomonės turėtojai ir komentarų rašytojai. Bet, kad ir kaip būtų, kažkam vis tiek bus negerai.
Jei peržiūrėtume visus laureatus ir nominantus, valdžios pastebėtus, apdovanotus per pastarąjį ketvirtį amžiaus, kiltų įvairių klausimų: kodėl tą, o ne kitą, kodėl tuomet, o ne anksčiau ar vėliau, kodėl žmones, neblogai atliekančius savo tiesioginį darbą, o ne kokias nors papildomas veiklas, svarbias mūsų kraštui, rajonui, miestui ar miesteliui… Kai prisimenu aplinkinių reakcijas, retas kuris pretendentas ir laureatas apsiėjo be dėmesio. Nebent būtų labai menkai žinomas, galvos aukščiau kitų nepakėlęs, pareigų neužėmęs, gyvenęs be žmonos, vaikų, giminių, pinigų ir t. t.
Taip, šiek tiek juokauju, bet liūdnai. Nes jau senokai pastebiu, kad mūsų noras pagerbti žmogų gali pavirsti tokia bjauria dovana, kokios ir priešui nelinkėtum.
Bet ta tendencija – ne kieno nors, o mūsų pačių charakterio ir nusiteikimo rezultatas.
Sutinku su politikų siūlymu, kad vertėtų peržiūrėti ir apdovanojimų sąrašą, ir jų teikimo sąlygas. Gal net sumažinti premijų skaičių, nes kuo toliau, tuo sudėtingiau dirbti Apdovanojimų komisijai. Mūsų entuziazmas ieškoti gerų žmonių – labai menkas ir, laikui bėgant, vis menkesnis, o noras ką nors (bet ką!) išvolioti degute ir plunksnose – vis įkyresnis, plintantis kaip „korona“ po švenčių…
Noriu tikėti, kad visiems tiems, kuriuos atrinko, išrinko, patvirtino ar net atmetė, pakaks humoro jausmo – į balą puolęs sausas nekelsi. Ir nesvarbu, kad ne pats tą balą pasirinkai, kad kažkas kitas tavimi pasirūpino.
Bet kol toje baloje kepurnėsies, visuomenės dėmesio patrankos bus nukreiptos į tave.
O kuo iššaus, vienas Dievas žino.
