REDAKTORIAUS SKILTIS: Projektas: valdančiųjų valdymas

Audronė MALŪKIENĖ

Savaitgalį sulaukiau gana įdomios viešnios. Tiksliau, įdomaus pasiūlymo, apie kurį noriu papasakoti.
Skambutis į duris. Atidarau šiek tiek nustebusi, nes mūsų laiptinės telefonspynė paprastai leidžia reguliuoti lankytojų srautus. Ar bent jau iš anksto žinoti, kas ateina į svečius.
Už durų stovėjo jauna moteris su popieriais ir šratinuku rankose. Ji paaiškino, kad atstovauja vienam iš kandidatų į Seimo narius. Kandidatas siūlo man pasirašyti susitarimą su juo, kuris leistų man ir kitiems rinkėjams kontroliuoti jo sprendimus Seime, arba, kaip sakė jo atstovė, valdyti Seimo narį. Tam tereikia tik nurodyti savo vardą, pavardę ir telefoną.
Oho. Įdomi mintis. Bet išsyk pasakiau, kad savo asmens duomenų nesu nusiteikusi niekam patikėti. Net tokio nereikšmingo dalyko, kaip asmenvardžio ir telefono. Bet pastumkime į šoną asmens duomenų apsaugą. Pagalvokime apie kitką.
Visi žinome, kad valdžia tarnauja žmogui bei kad pilietis patiki konkrečiam asmeniui užduotį – dalyvauti valstybės ar savivaldybės valdyme, už jį balsuodamas visuotiniuose demokratiškuose rinkimuose.
„Kad ne jis mus valdytų, o mes jį“, – paaiškino mano viešnia. „Kaip, jūsų nuomone, tai galima realiai įgyvendinti?“ – paklausiau. Paaiškino: jis konsultuosis su mumis visais. Tais, kurie pasirašys Susitarimą.
Pasitikslinau, negi Seimo narys, prieš priimdamas įstatymą, skambins visais nurodytais telefonais ir klaus mūsų nuomonės. Atsakymas: taip.
Pagyriau kandidatą, kad jis ar jo komanda sugalvojo gražų reklaminį, marketinginį „kabliuką“, vadovaudamasis dažnai deklaruojama nuostata, kad valdžia mūsų nepaiso. Ir palinkėjau rasti patiklesnių „klientų“. Suprask, aš ne tokia lengvatikė. Moteris nesupyko (puiki derybininkė), net pasakė, kad jai labai įdomi mano nuomonė ir argumentai.
Pasakiau, kad netikiu šia idėja, nes nematau mechanizmo. Nei valdymo, nei atskaitomybės, nei nubaudimo, jei mūsų patikėtinis taptų nevaldomas.
Visokie klausimai sukosi galvoje tuomet ir po to, kai mes pagaliau atsisveikinome. Arba, tiksliau, mano neišsakyti argumentai klausimų forma. Kad siūlytojai pamąstytų.
Kaip galima priversti valdžią būti valdoma bet kokiame etape? Net jei su kandidatu pasirašytume notariškai patvirtintą sutartį, kad jis pasiskolino iš manęs, tarkime, šimtą eurų, kuriuos įsipareigoja grąžinti, jei nepateisins mano rinkėjiško pasitikėjimo, kitaip tariant, nepasiduos valdomas, nematau išeities.
Kaip tokios sutarties sąlygose aš apibūdinsiu tą pakankamą ar nepakankamą Seimo nario „valdumą“? Kiek kartų jis turėtų balsuoti ne taip, kaip man atrodo teisinga (jei Seimo nario valdymą suprastume kaip jo tampymą už virvučių), kad galėčiau išlošti tuos 100 eurų? Ar be visuotinio tokį susitarimą pasirašiusiųjų susirinkimo būtų galima jį paskelbti neįvykdžiusiu sutarties sąlygų?
Net jei visa tai, ką sumanė kandidatas, būtų galima įgyvendinti, situacija rizikinga.
O jeigu aš be nuomonės, jei nieko neišmanau, jei mano turima informacija per menka, kad bet kokiu atveju galėčiau valdyti tą, kuris valdo valstybę? (Beje, manęs niekas neklausė, kokios srities išmanymo yra pavykę sukaupti, ką moku, kuo domiuosi, apie ką žinau daugiau. Gal per greitai pasakiau „Ne“? Dabar jau nesužinosiu.)
Gerai. O jei galvotume ne apie šiaip balsavimą Seime, o apie konkrečių įstatymų priėmimą? Kaip mano valdomas Seimo narys galėtų „prastumti“ sprendimą, būdamas vienas lauke karys? O jei jis ten bus ne vienas, jei valdančiojoje daugumoje ar opozicijoje bus kas jį valdo ir be manęs? Ką jis darys susidūręs su tokiu „interesų konfliktu“? Aš jam sakau: „Balsuok už“, Seimo kolegos sako: „Balsuok prieš“. Kokia tuomet išeitis?
Žodžiu, kaip mėgsta sakyti mano kolegos, klausimų daugiau nei atsakymų. Bet įdomu. Šis tas naujo, toli nueita nuo veltui duodamų konservų ir koncertų. Vis kažkoks minties blyksnis. Jei ne anoje pusėje durų, tai bent šioje. Gaila tik, kad plykstelėjo, bet neįsidegė.
O už pastangas giriu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*