Redaktoriaus skiltis: Ratas užsidarė?

Nepriklausomos Lietuvos savivaldos rinkimų apžvalga, kuriai ruošėmės jau nuo praėjusių metų, „atvedė“ ne tik prie informacijos, pateiktos šeštadienio laikraštyje. Už statistinių duomenų, faktų, pavardžių, nuomonių liko dar šis tas. Pavadinčiau tai asmeninėmis įžvalgomis, pamąstymais, kurie netiko gana „sausam“ straipsniui, tačiau turi teisę gyvuoti komentare.
1990-ųjų pavasarį mažeikiškiai kartu su visos šalies vietos valdžios rinkėjais pirmąsyk po Nepriklausomybės atkūrimo atėjo į savivaldos rinkimus. Beje, kandidatus į savivaldą pradėta kelti vasario pradžioje, iki Kovo 11-osios likus daugiau nei mėnesiui. O rinkimai įvyko jau Nepriklausomoje Lietuvoje – kovo 24-ąją.
Tuos rinkimus galėtume pavadinti pereinamaisiais, juose kandidatais dalyvavo labai daug žmonių – tiek priklausiusių tuometinei LKP (atsiskyrusiai nuo centrinės – SSRS partijos), kuri vis dar įrodinėjo, jog Nepriklausomybės atkūrimas – klaida, nedemokratiškas žingsnis, tiek nepartinių, palaikiusių Sąjūdį, ar net mažeikiškių, radusių galimybę realizuoti savus tikslus – kas dabar žino, kokie jie buvo…
Vietos savivaldos rinkimai įvyko ir 1990–1995 metais rajoną valdė pats gausiausias politikų būrys – deputatų mandatus rajone tuomet gavo net 195 mažeikiškiai: 63 buvo išrinkti į Mažeikių rajono tarybą, kiti – į Mažeikių ir Sedos miestų, apylinkių tarybas.
Kas, kokios jėgos vadovaus rajonui, nuspręsta po ilgų ginčų. Šeštadienio apžvalgoje minėjau, kad pirmasis rajono Tarybos posėdis vyko beveik dvylika valandų. Taigi susitarti nebuvo lengva. Bet pagaliau galia paskirstyta – ir vietos valdžios vairas atiteko tuometės vienintelės partijos nariams: Vygandui Ostrauskiui ir Jonui Siminkevičiui.
Gal interpretuoju pernelyg laisvai ir neistoriškai, bet teigiu: iki 1990-ųjų galia visada buvo komunistų partijos rankose, ji diktavo įstatymus ir prižiūrėjo jų vykdymą, rajono liaudies deputatų taryba buvo lyg ir formalus susibūrimas, užtat šios tarybos komitetas, nors ir „prižiūrimas“ rajono partijos komiteto, valdžios turėjo pakankamai.
Per penkerius metus tarp dviejų rinkimų išsikristalizavo ir sustiprėjo dešiniosios jėgos. Galima pastebėti ir tai, kad dešiniųjų partijų elektoratas nebuvo atsitiktiniai žmonės, pozicijas keičiantys priklausomai nuo nuotaikos. Vėliau tokias nuostatas išsiugdys ir kairiuosius palaikantys rinkėjai.
Dešinieji Mažeikius valdė nuo 1995-ųjų iki 2000-ųjų. Tą laikotarpį turėjome du „dešinius“ merus: gydytoją Sigitą Kaktį ir pedagogą Bronių Kryžių. Tūkstantmečiui stojus, tradicinę pusiausvyrą sumaišė politikos naujokai – prieš pat rinkimus susibūrę Naujosios sąjungos Mažeikių skyriaus vyrai. Taip į vietos politinę areną neilgam įžengė gamybininkas Vidmantas Macevičius, o jo pavaduotoju tapo kuriam laikui iš jos pasitraukęs Algimantas Čepys – šitie vyrai mus valdė „iš kairės“.
2003-iųjų rinkimai pasižymėjo partijų gausa: vienos per tą laiką susikūrė, kitos suskilo, trečios persiformavo, ketvirtos pakeitė pavadinimą… Tik rimtas politologas gali atsekti to laikotarpio viražus. Tą gausą geriausiai iliustruoja valdžios „olimpas“: po V. Macevičiaus pasitraukimo iš vietos politikos, mero postas vėl atiteko daktarui – į valdžią koaliciniu susitarimu atėjo Vilhelmas Džiugelis, o vicemerais išrinkti net penkių skirtingų partijų nariai. Tuomet „olimpe“ ilgam įsitvirtino ir administracijos direktoriumi paskirtas B. Kryžius – tiesa, jau nebe konservatorius, o kairiųjų pozicijų atstovas.
Po 2007 metų rinkimų politinių jėgų pasiskirstymas Taryboje atrodė toks akivaizdus – ne kas kitas, o Rolando Pakso vadovaujami mažeikiškiai valdys rajoną. Prognozės nepasitvirtino – tvarką ir teisingumą žadėję politikai liko opozicijoje, nes vėl nugalėjo koaliciniai susitarimai su V. Džiugeliu priešakyje. Ir vėl daug mero pavaduotojų, ir vėl tas pats administracijos vadovas…
2011-ieji tradiciškai buvo sėkmingi kairiesiems, ir meras – socialdemokratas Antanas Tenys – aiškios politinės pakraipos, ir jo pavaduotojai – nebe tie, kuriuos reikia politiškai pagerbti – suteikti statusą, bet nemokėti atlyginimo, o etatiniai… Ir B. Kryžius tame pačiame poste.
Jei politikų, turėjusių didesnę ar mažesnę politinę galią, atvaizdus dėliotume kaip kortas, pastebėtume, kad jų ne tiek daug ir buvo per tuos 25 savivaldos metus. Įsidėmėtina tik tai, kad vietos savivaldos istorijos ratas lyg ir apėjo, kaip žemaičiai sako, „į rinkį“.  Tą įdomų ratą uždarė mero patarėjai: buvęs paskutinis Mažeikių rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto pirmininkas Jonas Buinauskas ir pirmasis Mažeikių rajono deputatų tarybos pirmininkas Vygandas Povilas Ostrauskis.
Štai kaip. Lyg ir patikrinome mokslininkų prielaidą, kad istorija linkusi judėti spirale. Vienas ratas apeitas. Įdomu, kas toliau.