Mažeikiai – tarp pirmaujančių šalies savivaldybių. Net 4-oje vietoje. Deja, ne kokiame nors gerų pasiekimų reitinge, o koronaviruso paplitimo. Pas mus vakar dieną nustatytas sergamumo COVID-19 infekcija vidurkis – 1 590,10 atvejo 100 tūkst. gyventojų. Ir per dvi savaites nustatytas infekcijos plėtros pokytis – 1304,2 naujų susirgimų atvejo, tenkančio 100 tūkst. gyventojų, – jau gerokai viršija šalies vidurkį (808,2 atvejo). Mus lenkia tik Šilalės rajono ir Šiaulių bei Alytaus miestų savivaldybės.
Tokia statistika ir nuo jos niekur nepabėgsi. Nebent kartkartėmis pasižiūrėtum į veidrodį ir paklaustum savęs: „Ar aš pats viską padariau, kad netapčiau šiuo statistiniu vienetu?“
Gerai dar, jei judėsime tik tarp pirmos ir antros statistinės eilutės – „susirgo“, „pasveiko“. Neduok Dieve, susidurti su trečiąja – nei mums patiems, nei mūsų artimiesiems.
Panašaus veidrodžio reikėtų ir mūsų valdžios atstovams, tik klausimas turėtų būti kitoks: „Ar viską padariau, kad man patikėto rajono žmonės mažiau sirgtų?“ Ir atsakyti reikėtų sąžiningai, o ne tradiciškai: norėjome, kaip geriau, o jei kas blogo ir atsitiko, kaltas… Jonis, Petris, Kazis… dar Onutė su Maryte, bet tik ne aš pats.
Kažkaip nesolidžiai skamba teiginys apie „griežtesnes COVID-19 plėtros valdymo priemones“, kai dar reikia aiškintis, kiek laiko galioja dezinfekcija, kai nė 10 darbuotojų neturinčio skyriaus žmonės intensyviai imsis kontroliuoti mūsų prekybos centrus, gatves ir aikštes.
Kažin, kaip jie tai darys ir kuo išgąsdins prekeivius? Gal turguje prekiaujanti bobutė ir nustėrs, tačiau ne didieji pardavimų tinklai, kurių parduotuvėse nei kas vežimėlius ir krepšius dezinfekuoja po kiekvieno pirkėjo (net vietos nepažymėtos, kur jie „švarūs“, o kur „naudoti“), kur būna, kad dezinfekcinis skystis laša kaip snarglys septintą slogos dieną, o apie apsauginius, reguliuojančius pirkėjų srautą, galima pasakyti tik „cha-cha“ – na, iš kur ta apsauga, jei kasininkių skaičius vis mažesnis ir mažesnis…
Pareigūnai kalba apie tai, kokie jie geri, – darbuojasi kaip švirkštų keitykloje – senas kaukes iš senukų surenka, naujas išduoda, tiesa, dar pabara, pamoko, kad kaukėtas žmogus – ne „kabanosis“ – pusę veido reikia paslėpti po ta apsaugine danga, o ne tik pagurklį… Ir tiek.
Gražu ir gera. Visiškas sutarimas tarp mūsų ir sugyvenimas. Ir susigyvenimas su korona.
O virusas reikalauja atitinkamos pagarbos, su juo reikia elgtis kaip su karūnuotu asmeniu – ir atstumo laikytis, ir galiomis ar įgaliojimais neabejoti, ir susitikimų vengti (neduok Dieve, užkliūsi dėl ko nors, rūstybės susilauksi). Žodžiu, tegul jis būna sau, o mes – sau.
Kad mes patys sau draugai ir priešai, jau senokai suvokiau. Šiuo laikotarpiu geriau būti ištikimu draugu. Banaliai priminsiu, kad skęstančiųjų daug, o gelbėtojų – tik vienas kitas. Ir tas vienas kitas nežinia kur.
Sėju paniką? Apsaugok, Viešpatie. Tik mąstau, kaip čia geriau padarius, kad savivaldybė tame karūnuotame reitinge greičiau nusmuktų į kokią penkiasdešimtą ar šešiasdešimtą vietą. Tegul ji būna tarp atsiliekančiųjų, už tat mes – sveiki.
Audronė MALŪKIENĖ
