REDAKTORIAUS SKILTIS: Seni reikalai ir „naujovės“

Audronė MALŪKIENĖ

Niekada nesiginčiju su internete komentarus rašančiais žmonėmis – jie viską žino geriau nei bet kuris kitas asmuo. Viskas jiems aiškiau nei kokiam profesoriui, specialistui, įstatymų leidėjui. Bac-bac – ir visi durniai, o jis vienas įžvalgus ir protingas. Ko čia ginčysies vargšas būdamas? Tik laiką veltui eikvosi.
Kita vertus, suprantu ir galiu į reikalą pažiūrėti iš informacijos vartotojo pozicijų. Jam norisi tikslios ir aiškios žinios. Naudingos. Ir man norėtųsi. Tačiau ne viską, ką žinai ir ką norėtum viešai pranešti, galima išpilti kaip žirnius ant lauko.
Paklausite, kas tą „užtūrą“ sukuria? Galiojančios tvarkos: įstatymai, poįstatyminiai aktai, šių tvarkų priežiūros institucijos. Ir tos institucijos, kurios įgaliotos bausti tvarkų nesilaikančius fizinius bei juridinius asmenis.
Įstatymai saugo informaciją apie žmogaus asmeninius reikalus. Tarp jų – ir sveikatos. Viešai identifikavai bet kokį sergantį žmogų, užsiminei, dėl ko jis negaluoja, – ir gali pats save paduoti į teismą. Žinoma, jei tai darysi be privataus asmens sutikimo.
Todėl ir nerašome kas, kur, kuo, su kuo ir kaip. Kol nėra įstatymo, nurodančio, kad COVID-19 virusas priskiriamas prie išimčių ir apie užsikrėtusius juo žmones galima pranešti nebijant bausmės už tą viešumą. Ne tik komentarų rašytojai piktinasi, kad šios viešos paslaptys kenkia visuomenės saugumui. Daugelis pamąsto: jei žinočiau, kad ponas ar ponia X užsikrėtė, pagalvočiau, ar turėjau kokių kontaktų, ar reikėtų sunerimti ir pasitikrinti, o gal izoliuotis nuo draugų, kolegų ir artimųjų. Tada būtų aiškiau dėl asmeninių kontaktų. Tačiau dėl užkrato, kuris gali mus užpulti bet kokioje viešoje vietoje, vis tiek liktų neaiškumų ir pavojų. Todėl saugomės patys ir neiname iš proto dėl nežinojimo – teoriškai visi mes „kovidiniai“…
Kitas tos pačios temos kampas. Kad su protu kažkas ne taip, rodo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimas pradėti mokslo metus ne jau išbandytu nuotoliniu būdu, o „tiesiogiai“. Užtat su visokiais saugumo apribojimais, higieniniais nurodymais bei kitais sunkiai įgyvendinamais ar visiškai neįgyvendinamais dalykais. Nepasakosiu, kokiais, nes tam šiandien skirtas „Santarvės“ pagrindinis straipsnis, tik pacituosiu vieną pranešimą apie konkretų faktą.
Siūlau ištrauką iš Vokietijos žiniasklaidoje („Der Spiegel“) šeštadienį pasirodžiusios informacijos. Apie naujus mokslo metus, kurie ten prasidėjo anksčiau nei pas mus – rugpjūčio viduryje, ir su tuo susijusį koronavirusą.
„Nauji mokslo metai turėtų prasidėti kaip įprasta, bet dar ne visos mokyklos dirba. Dėl to ir tėvai, ir mokytojai nėra patenkinti.
Mokyklos gali būti uždarytos bet kuriuo metu ir toks scenarijus turi būti žinomas Vokietijos moksleiviams, mokytojams bei tėvams. Vis dėlto nauji mokslo metai prasidėjo maždaug pusėje federalinių žemių, tačiau gaunami pranešimai apie pakartotinus trumpalaikius mokyklų uždarymus dėl koronaviruso atvejų arba dėl įtarimų, jog jose galimi susirgimai. Labiausiai sergama Šiaurės Reine-Vestfalijoje.
Per kelias dienas ten buvo uždarytos keturios mokyklos, o iš viso darbą nutraukė 40 mokyklų. Tarp mokytojų patvirtinta 30 susirgimo atvejų, taip pat serga beveik 400 moksleivių. Susirgimų skaičius vis didėja, o, naujausiais duomenimis, karantinuotis (izoliuotis) privalėjo 351 mokytojas ir 5 914 moksleivių.
Šią informaciją Švietimo ministerija pateikė rugpjūčio 14 d., o daugiau žinių pateikia vietinė žiniasklaida. Mokyklų vadovų asociacijos (NRW) pirmininkas Harald Willert tokią situaciją vertina kaip nepatenkinamą, taip mano ir tėvai, mokytojai bei mokyklų vadovai.“
Kodėl drįstu manyti, kad mūsų ministerijos parengta naujoji mokymosi tvarka netoliaregiška?
Ir dėl šio pavyzdžio, kuris siūlo mūsų valdininkams pagaliau pradėti mokytis iš svetimų klaidų, ir dėl mokymo(si) tvarkų bei sunkiai įgyvendinamų reikalavimų, kuriuos galėjo sugalvoti tik su ugdymo procesu ir realiomis mokyklų galimybėmis nesusipažinę kabinetiniai „kūrėjai“.
Šalies mokyklų vadovų profsąjunga vakar kreipėsi į ministeriją, prašydama peržiūrėti naująją tvarką. Vienas iš vadovų siūlymų (dar negaliu garantuoti, kad jis buvo įtrauktas į reikalavimų/siūlymų sąrašą) – rugsėjį mokytis nuotoliniu būdu, kaip buvo dirbama pavasarį, o per pirmą rudens mėnesį paaiškėjus koronaviruso situacijai tarp mokinių ir mokytojų, spalį jau bandyti sugrįžti į mokyklas. Mokyklų vadovai su savo profsąjungos lyderiais kalbėjo ir apie tai, kad ministerija turėtų leisti pasirinkti mokymo(si) būdą bent jau 9–12 klases turinčioms bendrojo ugdymo įstaigoms. Buvo įvardytos dvi priežastys: a) tokio amžiaus moksleiviai vasarą daugiausiai keliavo; b) dėl gimnazijose kiekvienam moksleiviui sudaromų individualių mokymosi planų nerealu atskirti mokinių srautus, kaip to reikalauja ministerija.
Optimizmo, kad lietuviški mokslo metai bus geresni nei vokiški, yra. Gal pas mus ir to viruso bus mažiau? (Nors pastarųjų savaičių COVID-19 infekcijos statistika liudija, kad atsipalaiduoti ir džiūgauti nevertėtų.)
Kita vertus, gal saugiems švietimo valdžios sprendimams reikia išties ekstremalios situacijos? Ir kol nebus didelės problemos, tol nerasime ir tinkamos išeities.
Apie finansinę šio reikalo (naujų mokslo metų ir naujų mokymosi saugumo užtikrinimo tvarkų) pusę net nekalbu. Tik įdomu, kieno sąskaita „naujovės“ bus įgyvendintos.
Audronė MALŪKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video

Naujienos iš interneto