REDAKTORIAUS SKILTIS: Siūlymas strateginei ateičiai

Audronė MALŪKIENĖ

Šią savaitę sužinosime brandos egzaminų rezultatus. Manau, geriausius įvertinimus pelnę abiturientai tradiciškai bus pakviesti pasiklausyti valdžios minčių apie tai, kokie svarbūs ir reikšmingi jie bei jų pasiekimai yra Mažeikių kraštui, kaip visi laukia jų, užbaigusių aukštuosius mokslus ir sugrįžtančių į gimtąjį miestą. Turėtų būti ir dovanėlių. Tik klausimas, kokių.
Praėjusių metų vasarą rašiau, kaip kitos savivaldybės pasveikina savo geriausius mokinius ir juos paruošusius mokytojus. Kai kurios – net solidžiomis piniginėmis premijomis. Nes, matyt, turi pasitvirtinusios tvarkas, ką ir kaip pažymės, o gal net ir visą eilutę biudžete tai progai išskiria.
Pas mus, įtariu, tokia naujovė prilygtų sprogimui. Gerąja prasme, žinoma. Nes niekaip iki šiol nesubėga į vieną tėkmę viešas deklaravimas, kad norime susigrąžinti kvalifikuotą jaunimą, Mažeikius padaryti patrauklius, ir atsainus požiūris į to jaunimo nuopelnus bei pasiekimus.
Nerašyčiau taip, jei olimpiadų laimėtojai šiemet socialiniuose tinkluose nebūtų atsakę į bendraamžių klausimą: kas tuose gražiuose mūsų Savivaldybės įteiktuose maišeliuose buvo, kokios dovanos.
Pasirodo, už nuopelnus olimpiadose ir konkursuose mokiniai „prasigyveno“ rašikliu, šalies Konstitucijos egzemplioriumi ir nervų kamuoliuku (žinote, yra tokie daikčiukai, kuriuos spaudai delne, kai norisi nusiraminti). Logiška: pagrindinį įstatymą verta žinoti kiekvienam, ne tik Konstitucijos egzamino dalyviui, rašiklis pravers toliau mokantis ir konspektuojant, o kamuoliukas… Tuo labiau, moksleivių gyvenimas šiais laikais, visi žinome, nervingas. Ypač tų, kurie dar tarptautinėse olimpiadose ir konkursuose dalyvaus, mokykloms reitingus rinks, savivaldybei Aukso krivūles uždirbs, o gal dar ir baigiamuosius egzaminus laikys.
Suprantu, kad žmogus mokosi sau ir dėl savęs, ne dėl viešojo intereso (gal ir nepopuliariai čia byloju?), tad lyg ir nėra ko valdžiai persistengti dėmesį rodant bei biudžeto lėšas taupant. Bet gal tada išvis geriau nieko neduoti, nedovanoti, tradiciškai apsiriboti padėka ir rėmeliu? Bus mažiau diskusijų viešojoje erdvėje, asmenų, nesuprantančių „sunkaus biudžetinio laikotarpio“ ir galvojančių, kad geriau nutylėti nei „šventiškai“ pasiūlyti tai, kas patiems atlieka.
Vis mąstau: gal tai yra mūsų kieto žemaitiško charakterio pasekmė, nes kuo mažiau žodžių ir gestų, tuo geriau. Vaikai patys žino, kad mes juos mylime, tad kam tuščiai tauzyti apie savo jausmus ir jų nuopelnus? Bet šykštumas, rodos, priskiriamas ne mums, o kitai etnogrupei?
Tad ir sakau, kad galai nesueina. Tai mojuojame „Auksine krivūle“, tai užmirštame tuos, kurie tą auksą suneša, uždirba.
Gerai, tarkime, mokiniai išsivažinės po aukštąsias mokyklas ir užmirš tą taupų valdžios akibrokštą, bet mokytojai juk lieka. Jų pastangos taip pat turėtų būti įvertintos, o ne užmirštos. Nes ilgainiui gali ir nusibosti stengtis – „deimančiukų“ ieškoti.
Baigiu ir apibendrinu. Akivaizdu, kad prie Mažeikių ateities strategijos turėtų būti pridėta dar viena nauja tvarka – kaip mes sveikinsime ir kuo apdovanosime savo herojus. Sportinių pasiekimų problemą jau lyg ir išsprendėme, lieka tik moksliniai.
Ir dar: labai prašau į šias mintis pažiūrėti ne kaip į esamų tradicijų kritiką, o kaip į konkretų pasiūlymą. Juk ir paprastas bendruomenės narys gali prisidėti prie miesto ir rajono ateities kūrimo. Be to, atsižvelgti į vartotojo ar viešosios paslaugos gavėjo nuomonę – labai šiuolaikiška ir populiaru. Tikras proveržis naujojo viešojo valdymo link.
Iš anksto dėkoju.
Audronė MALŪKIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*