Gal tokia tema kam nors ir pasirodys pernelyg menka, lyginant su šių dienų aktualijomis, bet vis tiek labai norisi ją paliesti.
Kalbu apie ketinimus iš moksleivių „atimti“ Šekspyrą, Getę, Kafką ir Kamiu. Tai paaiškėjo pateikus naują kalbos ir literatūros bendrojo ugdymo programos projektą, pagal kurį šie pasaulio literatūros klasikai pradingtų iš privalomų autorių sąrašo. Jie buvo vieninteliai užsienio rašytojai, dar išlikę mokyklinėje literatūros programoje.
Nors Nacionalinė švietimo agentūra ir ramina, kad projektas dar gali keistis, mūsų patirtis rodo, kad sugriauti mums sekasi daug lengviau nei pastatyti.
Su pastarųjų laikų mokyklinėmis programomis esu pažįstama ne iš nuogirdų. Jos tapo „artimos“ po mano gana drąsaus pastebėjimo, kad mokykla turi mokyti, o tėvai tam procesui netrukdyti. Tada dar nežinojau, kad lazda gali smogti skaudžiuoju galu, o paskui ilgus metus buvau priversta sekti mokyklines programas ir, esant reikalui, padėti, paaiškinti, pasufleruoti. Gana greitai vėl susirinkau visus lietuvių kalbos vadovėlius – nuo penktos iki paskutinės klasės. Paklausite: kodėl? Todėl, kad niekaip neperpratau mokymo sistemos. Kodėl nuo vieno prie kito dalyko šokinėjama kaip per raisto kupstus, kodėl dingo mūsų kalbos gramatikos (itin sunkios ir sudėtingos) mokymosi nuoseklumas – pagal atskiras jos sritis ir einant nuo paprasto prie sudėtingo.
Gal ir kritikuotina literatūros autorių pateikimo sistema, pagal kurią mokiausi, bet ji buvo grįsta chronologija – nuo antikos laikų iki šiuolaikinių rašytojų, poetų. (Manau, kad „Iliadą“ ar „Metamorfozes“ supratau tik studijuodama, tik tuomet pajutau jų grožį ir turtus, reikalingus ne tik literatūros specialistams, tai itin naudinga vadinamai bendrai erudicijai.)
Chronologiškas žingsniavimas per pasaulio literatūros biblioteką padėjo suvokti bendrą sistemą, srovių ir žanrų atsiradimą, jų pokyčius ir pokyčių priežastis. Dabartinės programos, mano galva, viską labiau sujaukia, supainioja ir atstumia jauną žmogų, mažina jo norą žinoti, domėtis, skaityti.
O naujausias „pasikėsinimas“ į programą, Šekspyrą ir Getę nustumiantis į kultūros suvokimo pakraščius, vadovėlių paraštes, atrodo tiesiog šventvagiškas dalykas. Ar projekto kūrėjai galvoja, kad mūsų vaikai yra nepajėgūs suprasti šių kūrinių, nors mokytojai praktikai kalba priešingai? O gal programų autoriams rūpi formalūs ugdymo kokybės rezultatai – kuo mažiau autorių, tuo mažiau neskaitytų kūrinių, mažiau klaidų per egzaminą? Nesuprantu tokio sprendimo priežasties.
Prie šiuolaikinio išsilavinusio mūsų šalies piliečio kultūrinės kompetencijos priskiriamas europinės ir pasaulinės kultūros išmanymas. Kada, jei ne pačiame imliausiame amžiuje, galima „prisijaukinti“ pasaulinę kultūrą, išugdyti domėjimąsi ja?
Kai tapsime savarankiškais užsienio produkcijos vartotojais?
Prisimenant fantasmagoriškus visuotinio pasaulio valdymo aprašymus, vienas iš tikslų buvo šis: kuo daugiau žmonijos sieks tik bazinių poreikių tenkinimo ir dėl to stengsis, nerimaus, pavydės, kovos, tuo lengviau bus ją valdyti. Žodžiu, būtina atimti iš žmonių jų tradicijas ir kultūrą, kad individai būtų patogesni įtakos ir valdymo manipuliacijoms.
Jau įsitikinome, kad atstumas tarp fantazijos ir realybės nėra labai didelis. Vartojimo spindesį ir skurdą esame išbandę. Kas dar lieka? Išbandymas nežinojimu, neišmanymu, vaizduotės ir kūrybiškumo praradimu?
Gal ir esu kategoriška, bet, patikėkite, yra priežastis – nuoširdžiai pikta.
