Politologai svarsto, kad šis ruduo bus „įdomus“. Seime kalbama apie galimą parlamentarų apkaltą, planuojama vėl svarstyti Partnerystės įstatymą, ketinama leisti lošti nesinaudojant grynaisiais pinigais… Įdomus ir orų kalendorius, mat sinoptikai žada, kad vasara dar sugrįš, nors naktį iš sekmadienio ir paspaudė pirmasis rudeninis šaltukas. Ir tai būsią ne bobų vasara, kai nuo Azorų salų pareina šiluma, o mūsų lietuviškos vasaros sugrįžimas…
Kiekvienas galime pasirinkti, kas mums įdomu ir kas naudinga. Bet atšilę orai, manau, kvies palikti ramybėje TV ekranus su neišsprendžiamomis problemomis ir patogius baldus – pasimėgaukime ta malonia šilumėle, kol galime.
„Kol galime“ – skamba dviprasmiškai, nes jau pasigirsta balsų apie trečiąjį karantiną, n-tąjį nuotolinio ugdymo etapą, statistika vėl gąsdina didėjančiais „koroniniais“ skaičiais ir liepia būti atsargiems. Pirmiausia – skiepytis, o po to – saugotis. Dabar jau deltos-koronos.
Trečią savaitę veikiančiame mūsų ligoninės poskyryje, kur gydomi sunkūs ir labai sunkūs „kovidiniai“ ligoniai, dar nėra užfiksuota nė vieno paskiepyto paciento, nors žmones mažeikiškiai priima iš penkių rajonų. Žinia, tų ligonių – ne tiek daug, kad galutinai apibendrintume: skiepas – 100-procentinė garantija nepatekti į medikų rankas, tačiau susimąstyti priverčia. Ir gal net labiau nei valdžios ribojimai. O tų, kas nemąsto, juk ir nepriversi vargti.
Kad ir kokia neaiški būtų ateitis dėl virusų, tai neatėmė iš mažeikiškių galimybės pasidžiaugti miesto švente, po kurios vis dar girdisi pokyčių idėją palaikančių balsų, už renginį dėkingų mažeikiškių pareiškimų.
Didžiulis organizacinis pasiekimas – į viešumą išsiruošę mūsų gamybininkai, verslininkai, įmonių ir įstaigų atstovai. Jei ši mažeikietiškos eisenos tradicija tvirtės, gal kada nors tai pavirs savotiška scena, kurioje galima pademonstruoti ir kolektyvų išmonę, ir gebėjimus, ir reprezentacines lėšas. Puikus sumanymas buvo mažais koncertais užimti patogius senamiesčio kampelius, organizuoti įvairias veiklas ir tokiu būdu kiekvienam pagal pomėgį suteikti po kruopelę jo išsiilgto malonumo. Didžiausias malonumas buvo bendrauti, – tvirtino miesto šventės dalyviai. Bet kur kitur, jei ne prie tavajam pomėgiui skirto kiemelio ar aikštelės, sutiksi daugiausia bendraminčių, bendraamžių, žodžiu, saviškių.
Džiugu, kad organizatoriai nepuoselėjo iliuzijos, jog visi turi galvoti, jausti ir mėgautis vienodai, o leido kiekvienam nuspręsti, kas jam geriau, – stebėti varžybas ar ilsinti kojas prie malonios muzikos, o gal sušokti valsą Laisvės gatvės viduryje… Iš tiesų, tas vaizdas vėl sukirbino apgailestavimą, kad taip ir nepribrendome iki nedidelės pėsčiųjų alėjos atkarpos.
Stop. Nereikia gailėtis ir apgailestauti. Gal ir bijoti neverta. Juk šventės skirtos atriboti mus nuo vakarykštės dienos ilgesio ir rytojaus nerimo. Džiaukimės, kad šiandien esame, kad Mažeikiai mums vis dar reikalingi, o mes reikalingi Mažeikiams.
Tada ir muzika skambės mums, ir žmonės šypsosis mums, ir saulė, kad ir pro debesis, žiūrės į mus.
Tiesiog džiaukimės.
