REDAKTORIAUS SKILTIS: Teigiamas karantino poveikis

Audronė MALŪKIENĖ

Suprantu, kad po tokio pavadinimo turėčiau rašyti apie sergamumo COVID-19 infekcija rodiklių sumažėjimą, tačiau norisi pastebėti kitką – tai, kokie pasiilgę vieni kitų esame.
Viena po kitos skelbiamos bendruomenių šventės, žmonių gausa jose, bendra nuotaika, kuria dalijosi tiek organizatoriai, tiek švenčių lankytojai, liudija, kad po ilgo „realaus“ nesimatymo ir nebuvimo būryje esame vieni kitų labai pasiilgę. Arba daugeliui buvo labai ilgu savęs – to, kuris šoka, dainuoja, bendrauja, o ne palinkęs sėdi prie kompiuterio monitoriaus ar mobiliojo telefono ekrano…
Kai kalbėjausi su bendruomenių atstovais ar kultūros darbuotojais, pakvietusiais mus savaitgalį pralesti kartu, tas bendravimo lūkesys jautėsi ir žodžiuose, ir intonacijose. Džiaugiamės, kad esame? Norime būti dideliame būryje? Norime jaustis laisvi, nesuvaržyti, iš tiesų pajusti vasaros kvapą, žydėjimą, papramogauti ir pasišnekučiuoti, gal net išleisti pinigėlius, kurie ne tokie svarbūs atrodė iki dabar – net fantazijos, kurios jais atsikratyti, buvo pritrūkę, tuo labiau, kad kai vieniems galimybės dirbti, o kitiems – išlaidauti buvo apribotos.
Mano kolegė po savaitgalio prisipažino, kad „apibėgo“ net dvi šventes – pabuvojo ir Balėnose, ir Auksūdyje. Pavydėtinas entuziazmas, energija, ypač prisiminus, kad ilgus mėnesius abi buvome užsidariusios savo namuose ir vis diskutuodavome, su kuo būtina susitikti, o kokį pasimatymą reikėtų atidėti geresniems ir saugesniems laikams
Mane praėjusią savaitę nudžiugino naujoviška Valstybės dienos šventė. Gal kitais metais ji bus dar labiau apgalvota, bet ir šiemet įkvėpė naujas organizatorių požiūris: ši diena skirta džiaugsmui, o ne liūdniems prisiminimams. Savivaldybės kultūros centro žmonių pasiruošimas šventiniam Mindaugo karūnavimo dienos koncertui ir himno giedojimu mane visiškai netikėtai išviliojo iš namų – supratau, kad šį kartą viskas bus kitaip: linksminsimės ir džiaugsimės, kad esame, kad esame Lietuva, kad Mažeikiai yra gražūs, o mažeikiškiai – šaunūs, gabūs, kūrybiški ir daug pasiekę. O kur dar paslėptas potencialas ir vis dažniau išryškėjantys talentai…
Būtų gerai, kad tas bendravimo džiugesys ilgai neišsivadėtų, kad sykį pamatę, suvokę, kas iš tikro yra svarbu, paskui viso to neužmirštume ir vėl nenugrimztume į pilkumą.
Tai, kas dabar vyksta mumyse ir tarp mūsų, manau, yra viena iš nedaugelio pozityvių karantino, daugeliui virtusio savotišku kalėjimu, dovanų.
Tad užmirškime sunkumus, jei juos galime užmiršti, ir priimkime pozityvą. Laikykimės jo. Nors lauke ir karšta, bendravimo šiluma mums netrukdo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*