REDAKTORIAUS SKILTIS: Tikėti ar netikėti

Audronė MALŪKIENĖ

Perfrazuodama vieno žinomo kūrinio pavadinimą, rašau apie diskusijas, kurios vis dar nesiliauja viešojoje erdvėje – netikintieji koronaviruso pavojais ir korona apskritai aršiai pliekiasi su tikinčiaisiais. Tiesa, kuo didesnės sergančiųjų gretos, tuo mažiau lieka „netikėlių“. Ir nors kažkada buvo pasakyta, jog diskusijose gimsta tiesa, dabar esame susidūrę su atveju, kai užsitęsusios jos gali būti lemtingos ar net pražūtingos.
Tas, kas koronos loterijoje vis dar lieka be prizinio viruso, galėtų pasinaudoti gydytojo, dirbančio Mažeikių ligoninės COVID-19 poskyryje, patarimu ir kvietimu – užuot svarsčius ir diskutavus, ateiti ir padirbėti, aptarnaujant tas 95 lovas, tenkančias ne tik sunkiai sergantiems mažeikiškiams, bet ir aplinkinių rajonų gyventojams.
Žinoma, jaunas daktaras juokavo, sakydamas, kad didieji skeptikai gali savanoriauti be saugos priemonių ir užsiimti vietą ligoninėje. Juokas pro ašaras, kai pasiklausai ar perskaitai koronavirusine infekcija sunkiai persirgusių žmonių pasakojimų.
Principinius tikėjimo reikalus keičia nauja pilietinė diskusija – reikėjo ar nereikėjo tokios griežtos tvarkos per šventes. Į ją įsijungiu ir aš.
Griežtos tvarkos seniai reikėjo, būtų politikai išties susirūpinę mūsų sveikata, ir rinkimus būtų atidėję, ir vietos valdžios sraigteliai-varžteliai būtų judėję be postūmio iš aukščiau. Bet, kaip sakė kitas mūsų literatūros herojus, jei nėra, tai kame gausi? Proto nė pavogti neišeina.
Tyliu, tyliu, viskas yra gerai. Geriau vėliau negu niekad. Gerai, kol dar turime ko paklausti: „Tu kaip – jau ar dar ne?“
Mano gera pažįstama, gavusi žinutę iš prekybos tinklo, kuria jai siūlomi nuolaidiniai kalėdiniai atributai, pakomentavo: „Grabe mačiau aš tuos jų kūčiukus!“ Pažanga, nes prieš tai diskutavome, kad gal geriau pasimirti karantino metu: ir stebėtojų gretos retos, ir maitinti nieko nereikia, ir žaliųjų atliekų konteineriai bus tuštesni… Teatleidžia mums visi tie, kuriems tai ne diskusinis klausimas, o realybė, bet mes taip nežmoniškai kalbėjomės apie savą galimą smertį, nieko nelaidojome per anksti, prieš gerą savaitę Mažeikius užplūdusios visuotinės nekromanijos nepalaikėme, tik kartojome: tegul pildosi senas prietaras, tegul būna sveikatos iki šimto metų ir daugiau.
Mūsų vargani pasispardymai prieš visuotinę koronos įtampą ir pajuokavimai neleistinomis temomis – iš baimės, aišku, iš baimės. Ir dėl nuotolio. Susitiktume, diskutuotume apie geresnius dalykus, pavyzdžiui, kur praleisti Naujųjų šventę.
Už mus išsprendė problemą? Ir valio. Ir taškas. Aš korona tikiu, viliuosi, kad ji man leis kitus ir dar kitus Naujuosius sutikti, kaip aš noriu. O kol kas pasėdėsiu namuose.
Ir jūs pakentėkite. Niekas negali kiekvienam tiksliai pasakyti, ar tie Naujieji po metų taps senaisiais, ar žvelgsime į metų kaitą iš žvaigždžių.
Bijokime. Sako, kad įsisąmonintas ir suvoktas pavojus žmogų verčia veikti ir daryti teisingus sprendimus. Dabar to išganingojo veikimo užduotis – susilaikyti nuo aktyvių veiksmų.
Nebūkime panašūs į mūsų politikus, pakentėkime nesusiėję ir nekeitę pasaulio tvarkos.
Iš tiesų, kas nuo to pasikeis, kada susitiksime, šiais ar kitais metais? Kad tik susitiktume.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*