Gruodžio laikas atrodo dvigubai greitesnis ir griežtesnis. Mus atakuoja ne visada džiugios naujienos, dažniau tos, kurios signalizuoja: pasaulis ne stabilus, ne palankus, ne geranoriškas, o agresyvus ir savanaudis. Ir tame įvykių bei minčių kaleidoskope sunku susikaupti, sukaupti jėgų, nepasiduoti liūdesiui. Kad ir kaip spindėtų šventinė atributika. Kad ir kaip gražiai skambėtų laimės, džiaugsmo ir kt. linkėjimai. Tarsi linkėtume kitam to, ko negaila, nes atiduoti nereikės – mes patys viso to neturime.
Jei turėtume, labiau saugotume. Jei visa tai jaustume, būtume laimingesni ir ne tokie įsitempę.
Ta gruodžio spyruoklė vis labiau spaudžiasi ir spaudžia. Verčia ieškotis slėptuvės – ne tos realios, bendrosios, skirtos ekstremaliems atvejams, o savos. Kur būtų galima pasislėpti, prikaupti jėgų, atsikvėpti ir vėl sugrįžti. Kartais tokia slėptuve tampa netikėtumas, įvykis, žmogus, mintis ar pajauta, tikiuosi, suprantate, ką noriu pasakyti.
Anądien viena mano draugė netikėtai papasakojo apie savo „tradiciją“. Kaskart, kai iš privataus kiemo išstumiamas atliekų konteineris, ji palieka ant jo kokią nors smulkmeną: šokoladuką, buteliuką alaus ar vaisvandenių, kitą menkniekį. Paskui, kai atvyksta šiukšliavežė, pasitraukia į kambario gilumą, toliau nuo užuolaidos, ir stebi, kaip žmonės sureaguos.
„Jie visada nusišypso. Lyg patys sau. Visada. Ir tos šypsenos…“ – neužbaigė sakinio. To ir nereikėjo.
Juk nieko vertingo ten nebūna padėta, nieko, be ko tie žmonės neapsieitų ar patys neįsigytų, bet tas mažytis „labas“ ar „ačiū“ – be jokių išskaičiavimų, be jokių pagrindimų – veikia ir vienus, ir kitus.
Žmonės bando džiuginti save dovanodami ir gaudami dovanas. Žino, kad nė viena dovana neišspręs problemų, nepriartins prie didžiojo tikslo, tačiau žaidžia labai seną žaidimą, tikėdamiesi nors iš toli pamatyti, pajusti tą laimės ir pasitenkinimo sekundę. Mes ne vieni? Mes panašūs? Mus džiugina tie patys dalykai? Mus žeidžia tas pats? Mums visiems užtenka vietos šitoje realybėje? Mes norime būti geresni? Mes ieškome būdų, kaip tai padaryti?
Gal ir labai padrikai bandau papasakoti, ką iš nežinios ar užmaršties prikėlė ši netikėta istorija.
Galvoju, kad ta moteris jau turi susikūrusi vieną iš svarbių asmeninių slėptuvių – ten, toliau nuo lango, už užuolaidos. Ir dėl to norisi draugauti su pasauliu. Kad ir koks atšiaurus jis būtų.