Audronė MALŪKIENĖ
Neabejoju, kad jau pribrendo reikalas tobulinti mūsų Savivaldybės tarybos veiklos technines galimybes. (Iš pradžių norėjau parašyti žodį „sklaidos“, bet vis tik nutariau, kad „veikla“ tinka labiau.)
Tiesioginės Tarybos posėdžių transliacijos ir mums visiems suteikta galimybė peržvelgti, kaip vyko ankstesni posėdžiai, yra labai geras dalykas. Viena – mes žinome, ką jie ten daro, antra – mes matome, kaip jie atrodo. Trečia – jie taip pat žino, kad mes žinome ir matome. Todėl elgiasi atitinkamai – šiek tiek paslaptingai, šiek tiek – orientuodamiesi į viešumą.
Manau, jau bręsta visuomenės poreikis išvysti ir tai, kas vyksta iki Tarybos posėdžio. Būtų labai gerai, jei ir Tarybos komitetų posėdžiai vyktų toje pačioje salėje, kur įrengtos filmavimo kameros, o mes galėtume juos stebėti.
Idėją padiktavo į redakciją užsukęs policininkas. Jam prireikė žurnalisto, dalyvavusio vieno komiteto posėdyje, liudijimo. Tame posėdyje kažkas kažką lyg ir užsipuolęs, lyg ir išgąsdinęs, tad nuskriaustasis kažkas kreipėsi į policiją.
Tad ir sakau: ponai, kam tas vargas, kam ieškoti katės tamsiame kambaryje, jei jį galima apšviesti kamerų šviesa? Argumentų „už“ – daugiau nei reikia.
Jei dabar sklando gandai, kad per tuos tarpinius posėdžius iki galutinio Tarybos susiėjimo rėkiama, trypiama kojomis, piktžodžiaujama ir vos ne mušamasi, tiesioginis eteris padėtų išspręsti mažiausiai dvi problemas: a) sudrausmintų išdykėlius ir nepraustaburnius; b) palengvintų policijos ar kitų institucijų (pvz., etikos komisijos) tyrimus.
Piktinatės? Manau, visi turėtų ploti rankomis ir dėkoti už tokią idėją. Ypač dabar – kai, pasak vienos gražios ir savimi pasitikinčios moters, prasideda rinkimų pasiutpolkė. Kiekvienas dabartinis Tarybos narys galėtų pasirinkti naują savo elgesio modelį ar pakoreguoti senąjį, kad taptų itin patrauklus rinkėjams, visuomenė turėtų smagaus laiko prie ekranų, jei tas elgesys nepasikeistų.
Tai būtų įdomiau už bet kokį realybės šou. Galėtume feisbuke susiburti į fanų grupes, aukštinti savo politinius idealus ir dėti į šuns dienas jų oponentus. Jiems patiems mažai ką reikėtų daryti. Ir niekas neapkaltintų, kad savanaudiškai naudojasi viešumu – tiesiog atlieka jiems patikėtą misiją…
Be kita ko, posėdžiai vyksta darbo metu. Prisižiūrėję mums visiems suprantamų, nes mažeikietiškų santa barbarų, dinastijų ar žvaigždžių karų namuose galėtume spjauti į dirbtines intrigas kuriančias televizijas ir ką nors reikšmingo nuveikti. Kad ir to paties krašto labui.
Pagalvokite apie tai, ponai politikai. Jūs priartėtumėte prie mūsų, mes – prie jūsų. Jūs taptumėte mūsų nuolatinių svarstymų, diskusijų ir ginčų pagrindiniu objektu. Bet ar ne to jūs ir siekiate?
O čia abiem pusėms naudingas bendradarbiavimas – ir niekas niekam nieko neskolingas.
Tinka?
Kada pradedate?
Tik nesakykite, kad vasario mėnesį, likus tiek mažai laiko iki rinkimų.
Nesolidu būtų.
