REDAKTORIAUS SKILTIS: Virtualus užraktas

Audronė MALŪKIENĖ

Geras dalykas yra karantinas, – pagalvojau svarstydama apie susiklosčiusius žiniasklaidos ir valdžios santykius. Sakysite, koks gėris gali slypėti karantino sąlygose, kai kalbama apie įvairius ribojimus ir draudimus?
Mums, eiliniams, žinoma, nieko gero. Negalime susitikti, važiuoti, kaukės trina nosis, lenda į akis, rankos nuo įvairių dezinfekcijos priemonių vis labiau tampa panašios į šiurkščia trintuve „nuglostytą“ daržovę, medikai dūsta spec. drabužiuose ir skafandruose…
Bet yra ir geras dalykas – užrakintos durys į valdžios namus. Tiesiogine ir perkeltine prasme.
Kaip buvo iki karantino? Žurnalistai, sužinoję, kad Savivaldybėje vyks koks nors svarbus susitikimas, pasitarimas, kurio rezultatai aktualūs mažeikiškiams, eidavo į Savivaldybę. Tam, kad būtų galima ignoruoti žiniasklaidą, valdžia ir kiti tų pasisėdėjimų, pokalbių dalyviai turėjo balsuoti dėl pokalbio slaptumo. Kitaip tariant, privalėjo viešai motyvuoti, kodėl valdžia, deklaruojanti viešumo, skaidrumo ir kt. viešojo valdymo principus, staiga nutarė būti neprieinama ir paslaptinga.
Taip buvo iki pandemijos. Karantinas tokius žiniasklaidos ir visuomenės vizitus uždraudė, valdžios durys – po raktu, susitikimai-pasitarimai vyksta nuotoliniu būdu, „raktas“ į juos – prisijungimo kodas. Nenori – nepasuki to raktelio, tai yra laiku nenusiunti išganingojo kodo. Ir visi pokalbiai, diskusijos, žingsniavimas iki svarbių sprendimų vyksta be pašalinių asmenų, nereikalingų liudytojų. Gal ir per skambiai, kategoriškai sakau, bet vis labiau ir labiau manyje kirba tokia mintis.
Kodėl? Todėl, kad matau nemažai pasikartojimų, bendrą tendenciją.
Vėliau iš už tų užrakintų durų galima paskelbti pranešimą, kad kažkas lankėsi (atvyko, susitiko, kalbėjo apie rajono ateitį, pasirašė svarbią sutartį, memorandumą ar kt.), diskutavo visuomenei aktualiais klausimais, sprendė gyvybiškai svarbias mūsų visų problemas. Kokias sprendė ir kaip išsprendė? O, tai jau kitas klausimas. Pranešimas iš įvykio vietos – trumpojo žanro kūrinėlis, tad tiesiog netinka plėstis ir žmones apkrauti nereikalingais faktais bei skaičiais…
Kitaip tariant, iš už tų neįveikiamų durų mus pasiekia informacija, kuri atitinkamai parengta ir pateikta. Ir tai, kad ji „perfiltruota“, – ne paslaptis.
Tokio pateikimo principus apibūdina už viešąją valdžios komunikaciją atsakingo skyriaus nuostatai, mat šio skyriaus pagrindinis uždavinys – „formuoti palankią visuomenės nuomonę apie Savivaldybę.“ Abejojate? Susiraskite nuostatų 9.1. punktą. Kitas uždavinys: „Formuoti Savivaldybės teigiamo įvaizdžio strategijas, vystyti informacines bei šviečiamąsias veiklas.“
Viskas gerai. Tokie tikslai ir uždaviniai suprantami, būtų keista, kad valdžia mokėtų atlyginimą tiems, kurie ją kritikuoja ar „deformuoja“ įvaizdį.
Reikia formuoti, tad ir formuokite. Bet, iš šiuolaikinės demokratiškos valdžios ir modernaus viešojo valdymo pozicijų žvelgiant, nederėtų virtualiai užsirakinti nuo žiniasklaidos ir visuomenės. Realiai – taip, realioje erdvėje virusas vėl plinta, reikia jo saugotis, imtis griežtų atsiribojimo priemonių. Tačiau virtualioje erdvėje jis, kiek žinau, neplatinamas. Ko saugotis ar bijoti?
Kita vertus, ir apie tą plintantį bei vėl stiprėjantį koronavirusą žmonėms, tikriausiai, norėtųsi daugiau informacijos, norėtųsi žinoti, kas daroma jų, o ne įstaigos ar institucijos įvaizdžio gerinimo labui.
Todėl ir sakau, kad daugelis mus erzinančių nepatogumų, su kuriais susitaikėme, nes norime būti sveiki, kai kam yra gėris. Jei manote kitaip, paklauskite savęs: ar mums, mažeikiškiams, iš tiesų leista žinoti, kas vyksta už užrakintų valdžios durų?
Visuomenės informavimas ir valdžios įvaizdžio formavimas – tikslai, kurie ne visada eina koja kojon, – tai aišku ir ne komunikacijos specialistui.
Kuo daugiau užraktų, tuo mažiau viešumo. Kuo mažiau informacijos, atsakymų į klausimus, tuo daugiau nuomonių, gandų, įžvalgų, įtarimų. Kalbu apie visuomenės reakciją į informacinį vakuumą ar propagandinį saldėsį. Kai kas dar prisimena valdžios įvaizdžio formavimo postulatus ir būdus, kurių žiniasklaida buvo priversta laikytis iki Nepriklausomybės.
Teigiamas įvaizdis, mano galva, formuojamas ne filtruojant ar dozuojant informaciją, sudarant kliūtis prieiti prie jos šaltinių, o atvirai bendraujant su visuomene ir žiniasklaida.
Ir dar. Neklystanti valdžia kelia daugiau įtarimų nei dirbanti ir pranešanti apie viską: sėkmes, klaidas, abejones.
Gal aš ko nors nesuprantu, gal viešojo valdymo principai pasikeitė. Tik mums apie tai niekas nepranešė. Matyt, dėl karantino apribojimų.

One Reply to “REDAKTORIAUS SKILTIS: Virtualus užraktas”

  1. Visiškas sąstingis parašė:

    Tikslia pataikyta.Vakar būriavosi žmonės skiepų nuo covido laukdami-ir vietiniai,ir iš rajono atvykę.Visuotinai prieinamos medijos sąlygomis tik raštelis ant durų,kad skiepų nėra.Negi sunku buvo pranešti?oOkiek atsakingų ryšiam su visuomene ir t.t. ir pan.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

*